Pirmadienį vakare viešbutyje „Mercure“ marijampoliečiai gausiai rinkosi į susitikimą su simpoziumo svečiais. Du trečdaliai pilnutėlės konferencijų salės – naujovėms imlus jaunimas.
Diskusiją moderavo dailininkas iš Niujorko Ray (Rimvydas) Bartkus ir Nepriklausomybės akto signataras, įmonių grupės „Arvi“ tarptautinių ryšių ir komunikacijos vadovas Algirdas Kumža.
Dailininkai iš Niujorko menininkų grupės „Artcodex“ Vandana Kumari Jain ir Michaelas Kevinas Estabrookas supažindino su savo veikla bei kūryba, papasakojo, kaip jiems sekėsi tapyti ant pastatų sienų Marijampolėje.
Architektas iš Londono P.Campbellas pristatė daug diskusijų sukėlusią idėją, kaip miesto J. Basanavičiaus aikštę būtų galima paversti šurmuliuojančiu paplūdimiu.
„Malonu susitikti jau antrą kartą. Simpoziumo organizatoriams kyla klausimas, ar kviesti tuos pačius menininkus ir architektus, ar vis kitus.
Manau, jog architektūros ar šviesos dizaino idėjos turėtų turėti tęstinumą, nes per dvi dienas sunkoka pažinti miestą. Yra daug dailininkų, tačiau ne kiekvienas gali per tokį trumpą laiką sukurti didelių darbų“, – kalbėjo R. Bartkus.
Praėjusių metų vasarą vykusio simpoziumo metu dailininkų iš Niujorko ir Londono darbais pasipuošė trys Marijampolės pastatai: Poezijos parke esanti požeminė perėja, namas miesto centre bei didžiulė pastato siena V. Kudirkos gatvėje.
„Praėjusių metų piešiniai išliko iki šiol. Išskyrus mano. Tada supykęs pasakiau: „Aš vis tiek tapysiu“, – pajuokavo R. Bartkus.
Praėjusį birželį jis ant pačiame Marijampolės centre esančio pastato sienų buvo nutapęs muzikuojančius vaiduoklius. R. Bartkus žinojo, jog jo darbas bus laikinas, nes namo savininkas ketina imtis remonto, tačiau dėl to neišgyveno. Po kelių mėnesių įspūdingas piešinys nuo sienų buvo nugremžtas su visu tinku.
Vandana, ekrane demonstruojanti savo kūrybos pavyzdžius, marijampoliečius nustebino originalumu.
Niujorke gyvenanti dailininkė pasakojo, jog ji dažniausiai kuria instaliacijas, animaciją, verslo bendrovių logotipus. Pastaruosius – ir siuvinėja karoliukais.
Vandana instaliacijoms naudoja kartoną, sudaužytus automobilių stiklus ir net cukraus mišinį. Dailininkės darbuose yra daug indiškų simbolių.
„Marijampolėje žmonės gražiai gyvena, tvarkingai. Atrodo, jog čia gera gyventi. Man pasirodė, jog visi žmonės vieni kitus pažįsta. Man tai patinka“, – apie pirmuosius įspūdžius Sūduvos sostinėje kalbėjo Vandana.
„Man didelė garbė tapyti ant sienų Marijampolėje“, – nuoširdžiai prisipažino dailininkas iš Niujorko M. K. Estabrookas.
Jis, prisistatydamas simpoziumo dalyviams, ekrane pademonstravo savo darbus.
„Užsiimu instaliacijomis, animacija, mėgstu fantazuoti su įvairiomis figūromis, man patinka mokslinė fantastika. Mano darbuose būna ir dvasinių, ir politinių kontekstų“, – teigė M. K. Estabrookas.
Marijampoliečius nustebino jo instaliacijos iš kartono dėžių.
„Jas surinkau šiukšlių konteineriuose. Mes labai daug vartojame. Manau, tai kyla iš militarizmo. Todėl iš dėžių padariau armiją.
Iš tų pačių medžiagų padariau ir kitą instaliaciją – popiežius. Ši paroda buvo demonstruojama katalikų bažnyčioje Niujorke. Popiežius sustačiau priešais altorių. Pamaldų metu jie būdavo patraukiami į šoną.
Aš užaugau religingoje šeimoje. Mano darbuose atsispindi katalikybės prasmės ieškojimas.
Beje, kartoninių popiežių parodą organizavo kunigas. Jis šiek tiek baiminosi žmonių reakcijos, tačiau vyriausiam šios bažnyčios kunigui idėja ir paroda patiko. Žmonės suprato, jog tai ne katalikų bažnyčios kritika“, – pasakojo M. K. Estabrookas.
Jis teigė, jog ilsisi spontaniškai piešdamas įvairias figūrėles, kurios sugula ant kelių metrų popieriaus ritinio.
Dailininkas pademonstravo savo piešinius ant įvairių Niujorko pastatų sienų.
„Marijampolėje per šias dienas daugiausia tapiau sieną, mieste žvalgiausi dar nedaug.
Kelis savo piešinius perkėliau į Marijampolę. Pagrindinė jų mintis – sekimo apokalipsė, todėl ant figūrų galvų nupiešiau kameras. Mane domino praeivių komentarai. Jūsų mieste matau didelę pagarbą kultūrai. Tokių vietų pasaulyje yra nedaug“, – sakė menininkas iš Niujorko.
Gerų žodžių Marijampolei bei jos gyventojams pažėrė ir šviesos dizaineris iš Niujorko Kacperas Dolatowskis, šiame tarptautinio meno simpoziume dalyvaujantis antrą kartą.
„Aš čia jaučiuosi labai ramiai, galiu gerai išsimiegoti, apgalvoti savo darbus. Čia – kažkoks užslėptas rojus“, – šypsojosi dizaineris, kurio sukurti šviestuvai puošia garsiausias mados parduotuves bei restoranus Tokijuje, Dubajuje, Niujorke, Kopenhagoje. K. Dolatowskis per 10 metų vadovavo „Tiffany“ juvelyrinių graviūrų skyriui.
Dideles jaunų marijampoliečių simpatijas pelnė architektas iš Londono P. Campbellas, viešėjęs Sūduvos sostinėje praėjusiais metais.
„Labas, – lietuviškai pasisveikino Paulas. – Pažiūrėsiu, ką prisimenu nuo praeitų metų: „Ponai ir ponios, ačiū, kad atėjote šį vakarą“.
Pastarąją frazę architektas atsargiai ištarė lietuvių kalba ir apsidžiaugė, jog marijampoliečiai ją suprato. Tai nebuvo mandagumo tūpsnis ar noras įsiteikti, – Paulas domisi mūsų šalies ir kalbos, Marijampolės istorija, lietuvių gyvenimo būdu. Architektą žavi tai, jog Lietuva susijusi su sanskritu.
„Mano tėvai kilę iš Jamaikos. Joje pirmą kartą susitikau su Ray'jumi, kuris Jamaikoje buvo žymiai daugiau kartų nei aš.
Šešerius metus dirbau Londono mero komandoje. Mano dvidešimties metų patirtis – kaip gyvena miestai, kaip jie konstruojami, kaip rūpinamasi paveldu“, – pasakojo P. Campbellas, vienas geriausių Didžiosios Britanijos kraštovaizdžio ir miesto planavimo specialistų.
Londone jis vertinamas dėl ypatingai profesionalaus sugebėjimo derinti transportą, gamtovaizdį ir architektūrą su gyventojų interesais.
Praėjusiais metais, kai Paulas pirmą kartą lankėsi Marijampolėje, išgirdo, jog jaunieji marijampoliečiai savo miestą vadina Majamiu.
Architektui ši žaisminga detalė virto nesunkiai įgyvendinamu projektu „Miami-jampole beach J. Basanavičiaus aikštėje“.
P. Campbellas vaizdžiai pademonstravo, kaip nykokas erdves Londone architektai atgaivino laikinais projektais: akmenuotos aikštės dalį padengė dirbtine žole, ant kurios prasidėjo įvairi veikla.
„Norėtųsi, jog J. Basanavičiaus aikštės erdve naudotųsi kuo daugiau žmonių. Kilo idėja apie vadinamąjį grindinio paplūdimį.
Dalį aikštės pakraščio galima apjuosti tvora, kad žmonės jaustųsi saugūs. Smėlis, žolė, nedidelis baseinas. Galima užsiimti joga, organizuoti madų demonstravimą, sportuoti ir pan.
Visa tai reikia daryti su džiaugsmu, o ne rimtais veidais. Į šią veiklą įsijungtų bendruomenė, jaunimas. Žmonės didžiuotųsi dalyvaudami. Tokia veikla sukelia pilietišką pasididžiavimą.
Kelioms savaitėms įgyvendinti ekstremalūs variantai stimuliuotų žmonių susidomėjimą.
Projektai „Pagyvinkime savo miestą“ vyksta visame pasaulyje. Kūrybingi žmonės viską stumia į priekį. Mažesni miestai turi galvoti kaip pritraukti žmonių“, – kalbėjo architektas P. Campbellas.
A. Kumža marijampoliečiams išdavė paslaptį apie paplūdimio idėjos įgyvendinimą J.Basanavičiaus aikštėje.
„Buvome jau daug ką suorganizavę: susižinojome, kur gausime smėlio, žolės radome Anykščių rajone. Tačiau Paulas pasiūlė naujų idėjų, todėl šiek tiek sustabdėme procesą. Iki kitų metų“, – teigė A. Kumža ir pasiteiravo marijampoliečių nuomonės apie paplūdimį pačiame miesto centre.
Istorija besidomintis verslininkas Kęstutis Subačius prisipažino, jog ši idėja jo nežavi.
„Labai džiaugiuosi tokių iškilių, profesionalių žmonių vizitu. Paulas – geras psichologas. Tačiau paplūdimio idėjai nepritariu. Aikštėje turėtų būti kas nors lietuviškesnio, nes joje stovi paminklas Tautai ir kalbai“, – tvirtino K. Subačius.
A. Kumža draugiškai replikavo, jog iš pradžių į paplūdimį eitų vaidilutės tautiniais rūbais, o ne merginos su bikiniais.
„Idėja nuostabi, jaunimas jai tikrai pritaria. Tačiau projektas yra gal pernelyg drąsus tokiam mažam ir konservatyviam miestui. Jaunimas į Marijampolę atvažiuoja tik pas tėvus. Pramogų labiau reikėtų pagyvenusiems žmonėms“, – kalbėjo jauna marijampolietė.
P. Campbello projektui pritarė asociacijos „Marijampoliečiai“ vadovė Vaida Kelerytė-Burokienė: „Marijampolė pasirengusi naujoms idėjoms. Dabar žmonės aikštėje neužsibūna, tik pereina per ją“.
Viena solidaus amžiaus marijampolietė diskusijoje dėl paplūdimio projekto pasisakė gan jausmingai.
„Noriu apginti Marijampolę. Pasilikite joje pusmečiui ir pamatysite, jog mes viską turime. Ir pliažus, kuriuos sutvarkysime, ir švenčių.
Mums nereikia Majamio, bet pliažo mums reikia“, – kalbėjo moteris.
P. Campbellas pastebėjo, jog padaryti tokius projektus net ir Anglijoje reikia drąsos.
K. Dolatowskis papasakojo, kaip per pastaruosius penkerius metus Niujorke vykdavo įvairios laikinos transformacijos: „Kultūriniams projektams uždarydavome kelias gatves Manhetene, jos likdavo tik pėstiesiems. Ištiesdavome žolę, suburdavome žmones įvairiai veiklai“.
Ypatingai jautriai nuskambėjo R. Bartkaus mintys, pasakytos diskusijos pabaigoje.
„Man atrodo, jog žmonės kartais galvoja: „O ko tu čia atvažiuoji iš didelio miesto? Ko mokai?“. Savęs klausiu, ar turėčiau važiuoti, ar ne?
Mane nugali žingeidumas, noras bendrauti.
Kai kurios drąsios idėjos prigyja tik po kelerių metų.
Šie žmonės – Vandana, Michaelas, Paulas, Kacperas – pasaulyje vertinami profesionalai.
Svarbiausia, – keistis idėjomis ir priimti kito žmogaus nuomonę“, – kalbėjo menininkas R. Bartkus.
