1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?
Yra didžiulė įvairovė talentingų menininkų. Atsakysiu nuoširdžiai: mane patenkina. Net nespėju visko sekti, pamatyti ir perskaityti. Visur nuolatos ieškau inspiracijos savo kūrybai ir atsirenku, ko man reikia, kas mane domina.
2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
Nustebino ir sukėlė naujų inspiracijų spektakliai: „Jelizaveta Bam“, „Ledo vaikai“, „Smėlio žmogus“. Kaip grafikei buvo labai įdomu pirmojoje Kauno grafikos bienalėje. Tyrinėjau kiekvieno menininko darbą, atspaudą, kaip jie padaryti, kaip atspausti, kokia tema, kokia nuotaika, kokia technika. Visuomet laukiu Petro Geniušo rečitalių. Laukiu knygų, su kuriomis dirbu kaip dailininkė. Kiekviena nauja knyga „atneša“ man naują autorių, jo naują tekstą, diktuoja naujas mintis.
3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
Manyčiau, menininkai – dideli individualistai, jiems sunku burtis į grupes. Be to, menininkai yra „trapūs“, o meno būtinybė nėra įrodoma logiškai. Sunkiai įsivaizduoju streikuojantį kompozitorių...
Galiu dar pridurti apie save. Jei man reikėtų eiti į mitingą ar sukurti, atspausti naują darbą, žinokite – eičiau prie savo dažų ir kaltelių, pasinerčiau į savo kūrybos pasaulį... ir pamirščiau, kur man reikėjo nueiti.
4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?
Jei menininkas yra „gyvas“ ir talentingas, jis yra toks ne dėl finansavimo ar nefinansavimo. Neįsivaizduoju, kaip galėtų kultūros rėmimas kenkti kultūrai...
5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
Laikausi už vienintelės nuojautos, kurią tiesiog pacituosiu: „Kasdienės duonos duok mums šiandien...“, o toliau nežinau...
