Nors ir vyriausybėje, ir tarp profesionalių skulptorių itin skeptiškai vertinamas dar lenkmečiu sukurtas skulptoriaus Rapolo Jakimavičiaus eskizas J.Basanavičiaus paminklui, miesto valdžia, ko gero, nesipriešins Nacionalinio muziejaus vadovybės ir verslininkų, pareiškusių norą paremti paminklo statybą, nuostatai – išdidinti R.Jakimavičiaus eskizą ir iš jo nuliedinti paminklą nepriklausomybės patriarchui.
Praėjusį penktadienį Vilniaus savivaldybėje vykusiame posėdyje dar buvo nuspręsta pasitarti su miesto visuomene. Pagrindinis šiuo metu klausimas – ne koks bus paminklas, o kur jį pastatyti. Nacionalinio muziejaus vadovybė ir verslininkai pageidauja, kad paminklas J.Basanavičiui atsirastų Konstantino Sirvydo skvere, šalia Prancūzijos ambasados, kur įrengtas fontanas ir Frederico Chopino rožynas.
Jei paminklas būtų statomas čia, šiuos statinius tektų sunaikinti. Be to, šioje vietoje archeologinių kasinėjimų metu buvo aptiktos buvusio Vilniaus žydų kvartalo liekanos. Prieš kelerius metus buvo kalbama, kad to kvartalo fragmentą derėtų atstatyti.
„Buvo susirinkę įvairių institucijų atstovai, stengėmės išklausyti visas nuomones, įvertinti istorines bei paveldosaugines aplinkybes. Beveik visi posėdžio dalyviai pritarė paminklo vietai prieš Nacionalinę filharmoniją. Dabar organizuosime galimos paminklo vietos aptarimą su visuomene“, – LRT.lt sakė Vilniaus vicemeras Gintautas Paluckas.
Pasak jo, miestiečiams aptarti bus pateiktos dvi paminklo vietos – aikštelė prieš Nacionalinę filharmoniją ir K.Sirvydo skveras.
Paklaustas, kaip vertina tai, kad Nacionalinio muziejaus vadovybė ir potencialūs paminklo statybos rėmėjai reikalauja, kad skulptūra atsirastų K.Sirvydo skvere, G.Paluckas šyptelėjo: „Pirma – niekas nieko iš miesto valdžios reikalauti neturi teisės. Antra – paminklas J.Basanavičiui yra įtrauktas į Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio programą. Tai – valstybinės reikšmės reikalas. Ir ne pinigai čia svarbiausia. Žinoma, mes dėkingi privatiems rėmėjams, kad skatina diskusiją ir prisideda prie paminklo gamybos. Bet, kur jis stovės, spręs visuomenė, o ne rėmėjai ar koks nors vienas asmuo. Šiuo atveju dar galioja demokratija.“
Jei būtų nuspręsta, kad paminklas J. Basanavičiui turėtų būti pastatytas dabartinės automobilių stovėjimo aikštelės vietoje, prieš Nacionalinę filharmoniją, anot G. Palucko, ši teritorija būtų tvarkoma už savivaldybės lėšas.
„Vieta K.Sirvydo skvere sukeltų ir biurokratinių, ir finansinių keblumų. Kai ką tektų toje vietoje panaikinti, o kai kam skirti nemenką sumą pinigų. Juk paminklo skvero pakraštyje nepastatytume“, – svarstė G.Paluckas.
Kiek galėtų kainuoti ir pats paminklas J.Basanavičiui, ir jam skirtos vietos sutvarkymas, vicemeras atsakyti negalėjo. Tik patikslino, kad, jei Nacionalinis muziejus prisiimtų pareigas organizuoti paminklo sukūrimą, tai turėtų pasirūpinti ir tam reikalingu finansavimu.
Tačiau G.Paluckas jau beveik neabejojo, kad konkursas sukurti paminklą J.Basanavičiui nebus skelbiamas ir bus didinamas R.Jakimavičiaus 1939 m. sukurtas eskizas: „Esu girdėjęs, kad Lietuvos skulptoriai pageidautų, kad paminklui sukurti būtų paskelbtas konkursas, tačiau apie tai, kiek žinau, jau kalbama gal nuo 2009 m. Bet dėl to niekas nieko nepadarė. Konkursą galėtų paskelbti vyriausybė arba savivaldybė. Tačiau, kai ant stalo jau padėtas paminklo eskizas, apie jį šiuo metu visi ir diskutuoja.“
Lietuvos dailininkų sąjungos Vilniaus skulptorių sekcijos vadovas Rytas Belevičius skeptiškai vertino sprendimą išdidinti beveik prieš 80 metų sukurtą R.Jakimavičiaus eskizą J.Basanavičiaus paminklui: „Paminklą turėtų sukurti mūsų laikotarpio skulptoriai. Todėl derėtų skelbti konkursą. Jei gyvensime tuo, kas buvo sukurta praeityje, neturėsime šių dienų skulptūrų. Kai valdžiai siūlėme skelbti konkursą, mums buvo pasakyta, kad jau nutarta, koks bus paminklas J.Basanavičiui Vilniuje ir kad jis bus statomas už privačių rėmėjų lėšas.“
