–Turite daug įvairios veiklos. Kaip pasirenkate, kur vykti, su kokiais projektais dirbti? Kokios idėjos šiuolaikiniame mene Jus labiausiai domina? – paklausė kuratoriaus Agnė Kairiūnaitė.
– Dirbdamas renkuosi kontekstą, taip pat reikšmės turi žmonių troškimai ir lūkesčiai. Kartais būna taip, kad tiesiog gaunu pasiūlymą, esu įtikinėjamas dirbti, tada mąstau pats, ką galėčiau nuveikti, plėtoju idėją. Kaskart tai suteikia galimybių patirti kažką nauja. Tai darbas, neatsiejamas nuo kelionių. Klajokliška veikla. Ir tai man labai patinka.
– Šiandien, kai globalizacija tapo įprastu reiškiniu, geografinė vieta veiklai nebeturi tokios reikšmės, kokią turėdavo anksčiau?
– Geografija tebeturi reikšmę, bet tik tam tikra prasme. Mano paties požiūriu, aš turiu du priešus. Vienas jų – tai pasaulio standartizavimas, suvienodėjimas, kurį atnešė globalizacija, o kitas priešas – nacionalizmas, kultūrinis fundamentalizmas. Taigi, man regis, privalome atrasti trečią kelią tarp šių dviejų. Ne, aš daugiau nebetikiu tautomis, bet tikiu miestais, tikiu vietos bendruomenėmis – manau, jų vaidmuo daug svarbesnis negu tautų.
– Ką turite omenyje kalbėdamas apie kultūrinį fundamentalizmą?
– Tai vis tas tapatybės ieškojimas, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas. Tapatybė nėra duotybė, ji nėra suteikiama. Yra tam tikros kultūrinės įtakos, bet svarbiausius dalykus mes įgyjame veikdami, gyvendami per įgyjamas patirtis. Svarbu suvokti, kad mano tapatybė nėra baigtinė, nekintama. Tai kažkas, kas drauge su manimi auga. Taigi, aš gimiau prancūzas, bet dabar nesu tikras, ar esu prancūzas. Esu daug sudėtingesnis, negu apibūdina ši sąvoka. Ir tai yra gerai.
– Manote, kad šiuolaikinis menas taip pat turėtų įtraukti socialinius, politinius kontekstus?
– Nėra meno kūrinio, kuris nebūtų įtraukęs socialinių ar politinių klausimų. Nuo pat laikų pradžios (netgi piešiniuose Lasko ar Altamiros urvuose) galime aptikti sociopolitinių paliudijimų apie tai, kaip žmonės drauge gyveno ir kaip sugyveno. Kiekvienas meno kūrinys tai turi, ir sunku to išvengti.
– Kauno bienalėje rengiate parodą „Gijos: fantasmagorijos apie atstumą“. Apie kokį atstumą kalbate?
– Manau, visų pirma tai atstumas, kurį globalizacija šiek tiek panaikino. Todėl aš įtraukiau žymaus vokiečių meno istoriko Aby Warburgo citatą, pasakytą 1930-aisiais, kad telegrafas ir apskritai visos telekomunikacijos griauna kosmosą. Tai labai įdomus atspirties taškas.
– O kaip Jūs manote – ar griauna?
– Ne, manau, mes tiesiog naujai suvokiame atstumą. Dėl interneto ir apskritai viso mūsų kasdienio gyvenimo skaitmeninimo mes jaučiame atstumą visiškai kitaip nei mūsų tėvai ar seneliai. Ir menininkus taip pat paveikė ši nauja geografijos samprata.
– Ar atstumas fantasmagoriškas?
– Fantasmagorija šiuo atveju – labiau forma. Ji atsirado XVIII a. pabaigos Paryžiuje – keisti žmonės eksperimentuodami stengėsi išrasti naujas reginių, vaizdų rūšis. Ši forma yra beveik kaip performansas, hepeningas, ji siejasi su kinu ir menu apskritai.
Kaip forma, fantasmagorija aš nepasitikiu, bet metų metus dirbau su fantasmagorija, kaip sąvoka. Kaip sakė vokiečių filosofas Benjaminas Walteris (gal net ne visai filosofas, o labiau rašytojas, mąstytojas, kaip jis save apibūdindavo), kiekviena civilizacija sukuria tam tikrą savo globalų įvaizdį, kurį jis ir vadino fantasmagorija.
Tai labai įdomu – jis tyrinėjo XIX a. Paryžių, bandė paaiškinti, kad kiekviena to meto Paryžiaus detalė kuria tą globalų vaizdinį. Tai buvo Apšvietos, Švietimo epochos civilizacija, kai atsirado elektra ir taip toliau. Taigi tai – mūsų pačių projekcija, o taip pat ta forma, apie kurią noriu kalbėti.
– Kaip apibūdintumėte XXI amžiaus globalų vaizdinį?
– Jis yra sutrupėjęs į šipulius, į tūkstančių tūkstančius dalelių, nes mes vis mažiau esame linkę bendrauti, norime ne bendrauti, o naršyti, ieškoti informacijos internete. Viskas tampa labai fragmentiška.
Manau, kad menininkai kreipia dėmesį į mūsų patirčių fragmentiškumą. Faktas tas, kad mes daugiau nebesusiduriame su globalizmu, išskyrus atvejus, kai kalbame apie planetą: globalinį atšilimą, ekologines, pabėgėlių problemas – apie tai, kas yra globalu. Dažniausiai patiriame fragmentuotą vaizdą, kurį sudaro tūkstančių tūkstančiai atvaizdų, sukuriamų kasdien.
Niekada iki šiol žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug vaizdų ir informacijos. Mes esame persunkti to neaprėpiamo vaizdų ir informacijos kiekio – to, kas kasdien cirkuliuoja mūsų mobiliuosiuose telefonuose, internete ir t. t. Tai naujas kontekstas, ir menininkai kurdami apie jį kalba.
– Viena svarbiausių Kauno bienalės temų yra būtent komunikacija. Kaip manote, ar šiuolaikinis menas įgalus kalbėti taip, kad būtų suprastas, kaip to nori kūrėjas? Juk galimybės interpretuoti siunčiamą žinią, priklausomai nuo mūsų patirčių, požiūrių ir išsilavinimo, yra didžiulės.
– Manau, kad menas visada buvo komunikacijos priešas. Jo funkcija nėra nusiųsti žinią, nes žinia pati savaime yra forma. Menas įpareigoja mąstyti kitaip, o ne mąstyti apie tai, kokia žinia yra siunčiama. Kita vertus, gali kviesti apmąstyti ir tai, ką gali duoti keistas reginys, kaip jis skatina mąstyti apie pasaulį? Tiesą sakant, menas tam tikra prasme yra darbastalis gyvenimui redaguoti. Mūsų kasdienis gyvenimas yra tarsi filmas pagal scenarijų. Pavyzdžiui, įstatymai yra šio scenarijaus pavyzdys. Skirtingose šalyse ir kultūrose esi įpareigotas kažką daryti, kažkaip elgtis arba tau kažkaip elgtis neleidžiama ir panašiai. Skirtingose šalyse tai skiriasi.
Menas permąsto šiuos scenarijus. Siūlo alternatyvas kasdieniam mūsų gyvenimui, kuriame galbūt esame įstrigę. Taigi šiuo atžvilgiu menas yra visada politiškas – jis palaiko idėją, kad mūsų scenarijai, realybė nėra nepajudinamai stabilūs, kad juos galima keisti.
– Šiuolaikinio meno auditorija nėra masinė. Ar tai reiškia, kad didžioji visuomenės dalis yra užstrigusi?
– Vakarų Europoje, Amerikoje menas ima tapti masinės industrijos dalimi. Aš nesu tikras, ar tai gerai, nes nemanau, kad masės mąsto. Tik individai mąsto. Kaip sudedamoji masių dalis mes nemąstome.
Taigi masės yra kvailos, o mene svarbu tai, kad jis kalba tau, kaip asmenybei. Jis nesikreipia į mases, auditorijas – kalba individualiai, vienam žmogui su jo unikalia patirtimi. Šiandien tai yra labai neįprasta – juk viskas dažniausiai yra skiriama masinei auditorijai, yra masinė produkcija. Bet ne menas.
– Jei menas – labai individualus patyrimas, kokią reikšmę įgyja autoritetai, meno kritikai?
– Kritikai yra intelektualiniai autoritetai. Jie kuria komentarus apie tai, ką mato. Tiesą sakant, menininkas, jei būtų tenisininkas, aikštelėje „servuotų“, o kritikas priimtų „servą“ ir kamuoliuką atmuštų atgal. Tai reikalauja specifinio talento.
– Jūs tarsi atliekate abiejų vaidmenį.
– Ne visai. Nesu menininkas, niekada nenorėjau būti menininku. Mano pozicija – būti tarp šių dviejų polių.
– Pasiųsti kamuoliuką ir jį atmušti tuo pačiu metu būtų sudėtinga. Ar gali mene teorija ir praktika eiti išvien?
– Jie vienas kitą papildo. Teorija yra kažkas, ko tau nebūtinai reikia norint, kad meno kūrinys paliestų ar galėtum jį apmąstyti. Teorijos nereikia norint būti sau ištikimam ir nuoširdžiam. Teorija nebūtina siekiant išlikti atviram, nebūti užvaldytam savo paties išankstinių nuostatų apie pasaulį.
Turi būti atviras. Menas – tai tarsi nauji akiniai, kurie šiek tiek deformuoja įprastą mūsų mąstymą apie pasaulį. Būti meno kritiku arba kuratoriumi – tai dėvėti daugybę įvairiausių akinių visą laiką. Ir patirti skirtingas realybes.
– Ką atsakytumėte tiems, kurie mano, kad šiuolaikinio meno neįmanoma suprasti?
– Šiuolaikinis menas tai toks menas, kuris kuriamas dabar. Štai ir viskas. Daug paprasčiau suprasti meną, sukurtą tais laikais, kuriais žmogus pats gyvena. Pavyzdžiui, jei supranti Boticelli, tai reiškia, kad skyrei pastangų žinioms įgyti. Antraip Boticellio nesuprasi – jo kūryba pernelyg sudėtinga, joje slypi daugybė nuorodų į dalykus, apie kuriuos mes nebeturime supratimo.
Taigi norėdamas suprasti Boticelli privalai studijuoti, antraip galėsi tik apsimesti, kad jį supranti. Tai galioja bet kuriai meno rūšiai, bet kokiam istorijos tarosniui. Susidūręs su šiuolaikinio meno kūriniu šiandien, gali būti taip pat stipriai paveiktas, kaip susidūręs su Rembrandtu. Procesas – lygiai toks pat.
– Taigi pojūčiai eina drauge su intelektualinėmis pastangomis?
– Žinoma. Kai ir gyvenime. Ar manote, kad tik jaučiate, bet niekada nemąstote? Tai neįmanoma. Taip pat ir mene – jauti, mąstai. Tai – gyvenimas.
