Šalia nuolatinės M.K.Čiurlionio kūrybos ekspozicijos atidaryta jo mokytojo K.Stabrausko tapybos paroda iš privačių dr. Jauniaus Gumbio ir Rolando Valiūno meno kolekcijų. Parodoje eksponuojami kūriniai įkvėpė ne vieną M.K.Čiurlionio šedevrą. Pastarojo meninės vizijos taip pat dažnai tapdavo jo mokytojo kūrybiniu impulsu. Greta atsidūrę menininkų darbai suskambo tarsi dvibalsė sutartinė, atskleidžianti nepaprastus jų tarpusavio sąskambius, kūrybinius susipynimus, jungiančias gijas. Du stiprūs balsai po vieną yra galingi, bet sutartinėje jie suskamba dar įtaigiau, giliau, dvasingiau. Taip ir šalimais atsidūrę K.Stabrausko bei M.K.Čiurlionio kūriniai dar labiau atvėrė vienas kito kūrybos gelmes, per tarpusavio sąsajas atskleidė pirmapradžius slėpinius ir juose užkoduotą meno esmę ir prasmę.
K.Stabrausko sąsajos su Lietuva
Kas gi buvo tas šiandien nepelnytai primirštas M.K.Čiurlionio mokytojas?
Lietuvių kilmės dailininkas K.Stabrauskas gimė 1869 m. lapkričio 21 d. Kruplėnuose netoli Naugarduko. Su Lietuva jį sieja ir Kaune gimusi žmona skulptorė Julija Janušauskaitė. Dailininkas Adomas Varnas taip pat prisimena pirmųjų lietuvių dailės parodų laikotarpiu K.Stabrauską laikiusį save lietuviu. Taigi nors menininkas nemažą gyvenimo dalį praleido ir mirė Lenkijoje, nevertėtų pamiršti jo lietuviško prado.
Kelią į meno pasaulį K.Stabrauskas pradėjo 1887 m. Peterburgo dailės akademijoje pas Pavelą Čistiakovą ir Ilją Repiną. 1897 m. studijas pratęsė Paryžiaus Juliano akademijoje pas Jeaną Josephą Benjaminą Constant'ą ir Jeaną Paulį Laurens'ą. Kūrinių stilistikoje jis jungė secesijos bruožus ir klasikinių formų stilizaciją, pamažu ryškėjo jo polinkis į simbolizmą, misticizmą. Keletą metų po Paryžiaus pagyvenęs Peterburge, 1903 m. persikėlė į Varšuvą, kur su bendraminčiais įsteigė Varšuvos dailės mokyklą ir tapo pirmuoju jos direktoriumi bei mokytoju. 1904–aisiais čia dailės mokslus pradėjo M.K.Čiurlionis.
K.Stabrauskas buvo ne tik M.K.Čiurlionio mokytojas, bet ir jo draugas, patarėjas, kolega, rėmėjas, bendramintis, o kartais netgi sekėjas. Mokinys ir mokytojas mokėsi vienas iš kito, jų kūrybinės vizijos kildavo iš turiningų diskusijų ir pamąstymų, abu buvo įkvėpti tų pačių simbolizmo idėjų, todėl menininkų darbuose šiandien matome stiprią abipusę įtaką. Jie tapė figūrines kompozicijas pasakų, legendų, mitų motyvais, simbolines fantastines kompozicijas ir peizažus. Dailėje juos jungė idealaus pasaulio paieškos, puikiai įvaldyta pastelės technika, panašūs siužetų motyvai.
Didelis K.Stabrausko indėlis į Lietuvos meną yra ir tai, kad jis buvo vienas aktyviausių pirmųjų lietuvių dailės parodų palaikytojų. 1907–1912 m. kartu su žmona skulptore Julija dalyvavo šešiose parodose. Būdamas vienintelis tarptautiniu mastu pripažintas šių parodų dalyvis, K.Stabrauskas labai prisidėjo prie teigiamos viešosios nuomonės formavimo, visuomenės susidomėjimo. Tai turėjo didžiulę reikšmę atveriant tiek M.K.Čiurlioniui, tiek lietuvių dailei apskritai duris į pasaulinį pripažinimą. K.Stabrausko dalyvavimas šiose parodose buvo svarus įnašas ir menine prasme.
Kūrybinės paieškos
Kūrybinio kelio pradžioje simbolizmo idėjų persmelktas K.Stabrauskas, kaip ir dauguma simbolistų, įkvėpimo sėmėsi Rytuose. 1893 m. dailininkas, ieškodamas medžiagos savo diplominiam darbui „Mahometas dykumoje“, keliavo po Palestiną ir istorinius Artimųjų Rytų regionus, kuriems dėl neginčijamai stiprių kultūrinių ir istorinių ryšių priskiriamos ir tokios Magrebo šalys kaip Marokas, Alžyras, Tunisas. Pastarosios šalies gyvenimo ritmu alsuoja daugybė K.Stabrausko tapytų prekyviečių vaizdų.
Ryškaus, ganėtinai linksmo kolorito pastelėse rytietiškos architektūros fone vaizduojamos abstrahuotos beveidės prekeivių ir pirkėjų figūros. Kai kurios jų neryškios, tarsi persišviečiančios. Taip akcentuojamas materialaus, kūniško būvio laikinumas. Nusitrynę spalvingos regimosios tikrovės kontūrai ragina atsigręžti į po jais glūdinčią amžiną dvasinę būtį.
Kaip ir M.K.Čiurlionio, jo mokytojo kūryboje nyksta ribos tarp fantazijos ir tikrovės. Viena vertus, matome tarsi tikroviškus gamtos peizažus, kita vertus, iš jų dvelkia mistiška nuotaika. K.Stabrauskas itin domėjosi mistiniais reiškiniais, pasąmonės klodais. 1922 m. Varšuvoje jis įkūrė dailininkų mistikų draugiją „Sursum corda“ („Pakelkime širdis“). Dalyvavo ir keletos mažiau žinomų mistikų draugijų veiklose. Ši veikla darė ryškią įtaką jo kūriniams.
Pavyzdžiui, kompozicijos „Pilis“ siužetas atveria paslaptingą pasaulį, kur efemeriškam rūke vidury vandenų dunkso nebe reali, o simbolinė gėrio ir grožio pilis. Tai mistinė vieta už materijos ribų, vidinio išsilaisvinimo viršukalnė, vainikuojanti simbolistų idealizuotą dvasinio tobulėjimo siekį. Materijos laikinumo idėja K.Stabrausko kūryboje perteikiama itin dažnu griuvėsių, kadaise didingų statinių motyvais.
Vingiuoto, tarsi besirangantis žaltys, kelio per kalnus motyvas, būdingas ir M.K.Čiurlionio tapybai („Laidotuvių simfonija“, „Žalčio sonata“), atskleidžia abipusę mokinio ir mokytojo įtaką vienas kitam. Užuomina į žaltį čia neatsitiktinė. Lietuvių kalboje žodis „žaltys“ kildinamas nuo žodžių „želti“, „žaliuoti“. K.Stabrauskas niekada neslėpė savo lietuviškos kilmės, kaip tik dažnai ją pabrėždavo, todėl jam turėjo būti nesvetima ir lietuviška žalčio, kaip amžino gamtos atsinaujinimo simbolio, interpretacija. K.Stabrauskas yra nutapęs paveikslą ir lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ motyvais.
Kitų kraštų tikėjimuose gyvatės ir žalčiai irgi simbolizavo gyvybinę kuriamąją visatos jėgą, amžinybę, buvo laikomi tarpininkais tarp šio ir kito pasaulio. Toks žalčio įvaizdis K.Stabrauskui buvo labai parankus panaudoti jį kaip trajektoriją simboliniam keliui, jo paveiksle vedančiam iš žemiškosios į dvasinę būtį – paslaptingame mėlyje dunksančią mažą kalnų gyvenvietę.
Mistiškos Kaprio grotos
Lankydamasis Kapryje K.Stabrauskas buvo įsitraukęs į vietos ezoterikų bendruomenės veiklą. Menininkas tiesiog degė jų pasaulėžiūra ir idėjomis, jo kūryboje išreikštomis Kaprio grotų (urvų vandenyje) vaizdais. Uždaros, slogios grotų erdvės simbolizuoja žmogaus atsiskyrimą nuo slėpiningos būties vienovės, jo įkalinimą paties susikurtų proto varžtų ir dvasinės tamsos nelaisvėje.
Vienoje K.Stabrausko tapytų „Grotų“ tolumoje švyti anga, per kurią vidun patenka siauras šviesos ruoželis, ženklinantis žmogaus vidinio augimo kelio kryptį. Savo spalvine gama ir simbolika kūrinys primena M.K.Čiurlionio „Jūrą naktį“, kurioje, nors ir nėra švytinčios grotos angos, tolumoje blyksi paslaptingos švieselės tarsi orientyrai, per tamsias gelmes vedantys link mistinio nušvitimo.
Šviesa, saulė yra svarbios simbolinės kategorijos tiek K.Stabrausko, tiek M.K.Čiurlionio kūryboje. K.Stabrausko paveiksluose daug saulėlydžių, daug aušrų. Kartais aušros fone atsiranda paslaptinga moteris, įkvėpėja, mūza. Šiems aktams, kaip, beje, ir portretams, nors autorius pavadinimuose to ir nenurodydavo, dažniausiai pozavo jo žmona Julija.
Moterišką lyriką papildo itin stipraus emocinio krūvio 9 paveikslų ciklas „Audra“, simboline protėvių kaulus saugančių pilkapių audroje forma perteikiantis sunkią tėvynės dalią. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus surengtoje parodoje eksponuojamas šio ciklo kūrinys „Kurganai“, eksponuotas ir II lietuvių dailės parodoje 1908 m.
Mirties dvelksmo palytėta kūryba
Daugelyje darbų, pavyzdžiui, „Kape tarp medžių“, galima išvysti dailininkui artimą mirties temą, susipinančią su gamtos sakralumo idėja. Įdvasintos gamtos sakralumą teigia ir tiesiog begalė kalnų kompozicijų, vaizduojančių į viršų šaunančias, dangų siekiančias viršukalnes. Tai tarsi metafizinės transformacijos perspektyva, vidinio virsmo vertikalė, kuria kylant papėdėje paliekami bereikšmiai žemiški reikalai ir siekiama tvarių dvasios aukštumų. Kalnų vertikalių formuojamas erdvės, amžinybės įvaizdis, veržimosi laisvėn vizija žadina kitų dimensijų dvasinės erdvės pojūtį.
Kalnų motyvai buvo būdingi ir K.Stabrausko mokinio M.K.Čiurlionio simbolistinei plastikai. Juos regime „Zodiako ženklų“ cikle, kompozicijose „Žinia“, „Ramybė“, „Kalnas“. Ieškodami motyvų savo idėjoms išreikšti abu menininkai kreipė žvilgsnius aukštyn, kur kalnų reljefe tirpstanti menkystė virsta gamtos didybe.
Kiek netikėtomis nuotaikingomis impresionistinėmis spalvomis sužaižaruoja „Rudens peizažas“. Medžių lapai sumirga puantilistiniais potėpiais. Teptuku pagauti šviesos blyksniai kamienuose ir spalvingoje lapijoje nekuria reikšmingo turinio siužeto, tačiau puikiai perteikia atsitiktinį kasdieniškos akimirkos įspūdį.
Visą gyvenimą domėjęsis ezoterinėmis idėjomis, priklausęs ne vienai mistikų draugijai, K.Stabrauskas subtiliomis mistinėmis pagavomis ir nuojautomis pasižymėjo ne tik kūryboje. Gyvenimo pabaigoje dažnu motyvu, lyg nujaučiant savo paties mirtį, jo kūriniuose tapo mirties pranašas – juodvarnis. Parodoje galima išvysti 1929 m. nutapytą kompoziciją „Varnos“. Tų pačių metų birželio 8 d. dailininko gyvybė užgeso Garvoline, Sedlcių vaivadijoje, Lenkijoje.
Mums liko neįkainojamas dailininko meno palikimas, kuriuo pasigėrėti, jį patyrinėti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus lankytojai galės iki gruodžio 6 d.
