– Kaip jūs vertinate tai, kad trečiadienį Minske Lietuvos ambasados pasiūlymu atidengtas paminklas M.K.Čiurlioniui?
– Girdime tai ir puikiausiai suprantame, kad šis faktas turi dvi puses. Tai, kad kažkur M.K.Čiurlioniui pastatytas paminklas, yra labai gerai ir labai gražu. Neturėtume prieš tai nei protestuoti, nei būti nepatenkinti, bet kita to medalio pusė esame mes patys. Man gaila galvoti, kad Vilniuje nėra Lietuvos ambasados, kuri galėtų nueiti pas Vilniaus merą su panašiais pasiūlymais.
Deja, mes neturime M.K.Čiurlionio paminklo viešoje vietoje, aikštėje. Yra vienas paminklas, pastatytas kieme, jis pusiau privatus – M.K.Čiurlionio mokyklos kieme. Taip mes kažkada, sovietmečiu, neturėdami leidimo, negalėdami, neišdrįsdami pastatėme paminklą Kristijonui Donelaičiui Vilniaus universiteto nišoje. Tai tarsi nevieša vieta, tarsi vidinis universiteto paminklas. Tokį paminklą turime ir M.K.Čiurlioniui.
Dalyvavau komisijoje, kuri rengė priemones M.K.Čiurlionio šimtmečiui 1975 m. Ten pirmuoju numeriu buvo įrašytas paminklas M.K.Čiurlioniui Vilniuje, kurioje nors aikštėje. Žinoma, tai turėjo būti padaryta, bet tada valdžia suplanavo ir išsigando – Maskva neleis ir dar ant mūsų supyks. Mes tebesame ten pat. Nežinau, ar po dešimties metų nebūsime ten pat, jei dar iš viso bus Lietuva.
– LRT RADIJO klausytoja pastebi, kad Baltarusija yra valstybė, kuri nesitaiko su jokiomis normomis, kur kalinama opozicija, kur taip arti Lietuvos statoma atominė elektrinė. Tai kodėl Lietuva savo iniciatyva jai siūlo vieno garsiausių Lietuvos žmonių paminklą? Kaip jūs reaguotumėte į šią nuomonę?
– Lietuva nesigina nuo mirtino pavojaus, kuris yra Astravo atominė jėgainė, statoma be jokios tarptautinės priežiūros, pasikliaujant vien Baltarusijos diktatoriaus žodžiu, kad ji bus saugi – „aš sakau, vadinasi, jūs nesirūpinkite, ji bus saugi“.
Mes pamatysime. Labai ramiai kalbame, kad, jeigu ji bus nesaugi, Vilnių teks evakuoti. To ir esame verti kaip valstybė. M.K.Čiurlionio paminklas yra tik mažas mūsų nesavarankiškumo, bejėgiškumo, savo pačių gyvybės nebranginimo simbolis. Su paminklais viskas gerai. Manau, kad Minske galbūt atsiras paminklas Jonui Basanavičiui, kol lietuviai ginčysis ir krapštys pakaušius. Jau nekalbu apie Antaną Smetoną ar Vytautą Didįjį. „Kam to reikia? Dar pagalvokime, dar turime laiko.“ Mes apskritai nebeturime laiko.
– M.K.Čiurlionio gatvę Vilniuje jau turime, bet rimtesnio paminklo kaip ir nėra. Kaip suprantu, jums tai kelia lengvą širdies skausmą ar gal net pavydą? Pavyzdžiui, M.K.Čiurlionio gatvėje galėtų būti paminklas prie Vingio parko. Ten gražios vietos.
– Mes visą laiką užsiimame niekais: jei yra M.K.Čiurlionio gatvė, tai yra ir pagrindas kur nors ten pastatyti paminklą. Tai girdžiu taip pat jau beveik 100 metų: jei Vilniuje bus statomas M.K.Čiurlioniui paminklas, pirmiausia – M. K. Čiurlionio gatvėje. Kaune atsiranda M.K.Čiurlionio tiltas. Kodėl? Nes ten buvo M.K.Čiurlionio gatvė. Kažkodėl kažkada vieną gatvę pavadino M.K.Čiurlionio gatve. Mes gyvename atsitiktinumais. Fundamentaliai ne pagrindiniais dalykais einame į priekį, o patys save apgaudinėdami.
– Kurioje Vilniaus vietoje galėtų atsirasti toks paminklas?
– Pirmiausia – mūsų sąmonėje, širdyse, o paskui kokie nors jau pabudę žmonės galvos ir apie vietą. Yra M.K.Čiurlionio paminklo modelis? Statome, darome. Nėra? Reikia skelbti konkursą. Kokios bus premijos? Kiek bus laiko?
Taip atsirado paminklas Druskininkuose. Tai vyko desperatiškai. Išsigandusi Tarybų Lietuvos administracija jau buvo krūmuose ir išgirdo, kad Maskvoje bus M.K.Čiurlionio minėjimas. Tada jie pagalvojo – ir mes galime išdrįsti, atidenkime paminklą bent jau Druskininkuose, parke. Kas padarys per porą mėnesių? Valdžia nuvažiavo pas skulptorių Vladą Vildžiūną – „Vildžiūnai, tu gali padaryti“. Nereikėjo jokių konkursų, nereikėjo derintu su Maskva.
Buvo leidžiama statyti vietinės valdžiukės nuožiūra ne visos figūros skulptūrą – be batų, kojų. (Kadangi skulptūra stovi šiek tiek aukščiau, atrodo, lyg būtų visa figūra, lyg panašu į figūrinę kompoziciją.) Tai buvo nesąmoningos sovietiniais laikais primestos kanoninės taisyklės.
Mes tebegyvename ten pat: skelbsime konkursą, ginčysimės, kiek skirti pinigų už pirmą, antrą, trečią premijas. Panašiai buvo su Laisvės paminklu Lukiškių aikštėje. Kur mes esame? Pasižiūrėkime į save. Labai gerai, kad M.K.Čiurlionio paminklas atsiranda Minske. Gal atsiras kur nors kitose šalyse, o vilniečiai tebekrapštys savo prakirmėjusius pakaušius.
LRT RADIJO laida „Ryto garsai“
