Savo darbą trienalėje rodo ir Robertas Narkus. Pokalbį su menininku pradėti norėjau nuo Patafizikos instututo įkūrimo priežasčių, kurio steigėjas jis yra. Bet susitikus prie instaliacijos paaiškėjo, kad vienos temos čia nebus, o atsakymai į klausimus – tai susinarplioję gyvenimo patirčių momentai, susijungę tarpusavyje. Todėl svarstymai apie meną labiau tiko trienalės temai apmąstyti nei galimybei suvokti patafiziką.
Robertas pradėjo nuo fotografijos, vėliau pasuko asmeninių ieškojimų keliais. Be ekspozicijų pasaulio galerijose, jis baigė dailės studijas Olandijoje. Vasaros atostogas Kartenoje pavertęs eksperimentinės inžinerijos stovykla „eeKūlgrinda“ jis jau kelintus metus su bendraminčiais plėtoja idėjas šias vaikystės apylinkes išplėsti iki eksperimentinio meno traukos centro. Stovykloje atsiradusios idėjos neseniai buvo pristatytos Amsterdamo „The Apple“ centre išmaniosios programėlės pavidalu, o į mažą miestelį traukiantys menininkai iš Islandijos, Prancūzijos, Amerikos pamažu vietinių priimami vis svetingiau. Bet apie viską – nuo pradžių.
– Nuo ko viskas prasidėjo – kaip gimė idėjos, atvedusios tave iki čia?
– Viskas prasidėjo prieš trejetą metų, kai pradėjau veiklą, kurią pavadinau aplinkybių vadyba. Ėmiausi eksperimento su likimu. Tai buvo „Dvylikos su puse šanso“, savęs tobulinimo programa. Per metus man turėjo nutikti dvylika įvykių, kurie taptų savotiškais eksperimento pavyzdžiais. Tai išsirutuliojo į daugybę efemeriškų praktikų ir užsiėmimų. Serija atsitiktinumų mane atvedė iki batų parduotuvės atidarymo Helsinkyje. Vyko daug dalykų vienas po kito, iš kurių atsirado ir Patafizikos institutas Lietuvoje.
– Gal atskleistum, kokia tai programa ir kaip ji veikia?
– Vieną dieną pasakiau sau, kad ateinančio mėnesio pirmą sekmadienį važiuosiu į Kauno zoologijos sodą ir ten sutiksiu ką nors, kas padiktuos man, ką aš turėčiau daryti toliau. Buvo sekmadienio pavakarys, su fotoaparatu laukiau žmonių prie dramblių. Sutikau porelę, fotografą ir kitą, labai nekalbų žmogų. Jam išeinant, paklausiau, ką jis veikia gyvenime, atsakė, kad yra batsiuvys. Grįžęs namo supratau, kad noriu pagaminti batų porą. Jis paliko man idėją.
Aš jį susiradau ir paprašiau, kad per savaitę pagamintų bet kokius batus. Jie buvo gal kokio 46 dydžio. Tada paskambinau draugams į Helsinkį ir pasakiau, kad noriu ten atidaryti parduotuvę „Šansas nr. 5“. Tai buvo projektas su atidarymo-uždarymo vakaru. Jo metu turėjau sutikti žmogų, kuris norėtų tuos batus nusipirkti. Taip ir nutiko.
Vėliau tapo ne taip svarbu sekti tuo, nesinorėjo prisikurti taisyklių. Ilgainiui sulaukiau kvietimo sudalyvauti kitoje parodoje. Taip pradėjo veltis istorijos.
– Kaip įvyko pažintis su veikėjais iš `patafizikos pasaulio? Reikėtų paminėti, kad ši praktika Lietuvoje nėra plačiai žinoma.
– Gavau kvietimą į Paryžių fotografuoti kaktuso. Nuvažiau. Kaip paaiškėjo, mane pasikvietė `patafizikos idėjas praktikuojantis koledžas. Jame dirba daug akademikų ir įdomių žmonių. Jie pasiūlė įsitraukti į veiklą, susijusią su kaktusų taksonomija. Aš sutikau. `Patafizikos idėjoje atradau paralelių su savo tuometine veikla. Vėliau `Patafizikos koledžo vadovus pakviečiau į Lietuvą. Po penkių mėnesių Panerių tunelyje buvo atidarytas Vilniaus `patafizikos institutas. Atsitiktinai ir neišvengiamai.
– `Patafizikos sąvokos autorius prancūzų avangardistas Alfredas Jarry suformulavo net jos pradmenis. Kaip reikėtų tai suprasti šiandien?
– Tai yra akademinė subkultūra, praktikuojama kaip mokslininkų humoras. Joje daugiausiai veikia mokslininkai, besidomintys Alfredo Jarry pradėtos minties, mąstymo tradicija.
Man labiausiai patinka šis apibūdinimas – jeigu fizika sako, kad aš turiu brolį ir jis mėgsta sūrį, metafizika sako, galbūt, aš turiu brolį ir, galbūt, jis mėgsta sūrį, tai patafizika teigia – aš neturiu brolio, bet jis mėgsta sūrį.
Kai kurie tai praktikuoja kaip stiprią muziejinę tradiciją, kuri yra labai turtinga ir visada joje gali atrasti kažką įdomaus. Šiuo metu man tai jau aktualu kitaip, bet be to nebūčiau atėjęs iki čia.
– Kokį darbą pristatai XII Baltijos trienalėje?
– Aš dariau daug veiklų, kurios niekaip negalėjo tilpti į parodų erdves. Man pasidarė įdomu, kaip galėčiau perteikti tam tikras idėjas, susijusias su atsitiktinumu, neapibrėžtumu, chaosu be pasakotojo. Eksponuojami objektai – tai pseudomokslinių tyrimų arba mano nuotykių įsikūnijimai.
Didelis burbulas, aplink kurį viskas sukasi, tai menamas restoranas. Jame verda fanta. Ekrane sukasi „Turnarolloranut Myriad“ aplikacijos versija. Pavadinime esantis palindromas – žodis, kurį galima perskaityti iš abiejų pusių. Tai taip pat vienas iš `patafizikos išradimų. Su juo aš dirbu kaip su formule.
– Koks tai procesas?
– Kuriant objektus keičiu tris parametrus – išorę, vidų ir centrą. Taip sukūriau aplikaciją ir mobiliajam telefonui. Atsisiuntus programėlę, patį telefoną ji paverčia turnarolloranut objektu. Tam tikra prasme šie objektai yra progreso imitacija, kartu ir patys progresuojantys savaime.
Ilgą laiką apie viską galvojau kaip apie domino efektus, paskui pradėjau galvoti, kad viskas yra chaotiškiau. Pradėjau domėtis modeliais ir taip atėjau iki turbulencijos. Man menas įdomus tuo, kad čia gali pats kurti savo dėsnius, taisykles, nesi apribotas kaip moksle.
– Kiek tai aktualu paprastam žmogui – ar idėjos vystomos dėl jo, ar tai labiau ieškojimai nemąstant apie poveikį, kūrinių panaudojimą?
– Menininko vaidmuo visuomenėje nuolat keičiasi. Jie turi tam tikrą funkciją. Man įdomus jo vaidmuo visuomenėje. Jis kaip agentas, kuris gali ir geba komunikuoti tam tikras idėjas geriau, nes turi ypatingą empatiją, didesnį jautrumą pasauliui.
Jie gali būti apolitiški, bet iš tikrųjų nuolat turi ir tam tikrą poziciją. Jie kaip tarpininkai tarp naujų idėjų ir esamos situacijos; atspindi ir atstovauja visuomenės nuotaikas. Mano eksperimentas rėmėsi atsitiktiniais susitikimais, patekimais į kažkokias situacijas, kurios atvedė iki čia. Po visko ėmiausi būti atsakingesnis, atsižvelgiau į atsitiktinumus ir į tai, kaip aš priimu tam tikrus sprendimus.
– Vilniaus `patafizikos institutas, įkurtas 2013 metais, į Lietuvą atkeliavo su tikslu? Ar mąstėte apie jo veikimą? Įdomi atsiradimo intensija.
– Mes svarstėm, kaip būtų galima tam tikra prasme aktualizuoti `patafiziką, nors tai visiškai prieštarauja tradicinės `patafizikos ideologijai. Man dabar `patafizika veikia tokiam tyliam lauke. Ruošiam `patafizikos atsiradimo Lietuvoje tyrimą. Turėtų pasirodyti knyga apie tai. Man `patafizika atsirado kaip tam tikros praktikos, kurios paprastai nebūtų įmanomos dėl meno taisyklių. Prisidengdamas `patafizika gali daryti dalykus, kurių paprastai negalėtum daryti.
– Kaip reikėtų suprasti aplinkybių vadybą? Atsitiktinumų galia?
– Šią sąvoką atradau vienoje knygoje ir ji man patiko. Iš tikrųjų aš nevaldau jokių aplinkybių. Tai yra įsivaizduojamas sprendimas. Tiesiog, esi atidesnis savo norams ir galimybėms, kurias siūlo situacijos, tam, kad galėčiau siekti savo tikslo, kurį pastačiau ten kažkur. Eiti ten, kur eina – tai yra, ką aš turiu omenyje aplinkybių vadyba.
Kalbėdamas apie istorijas, kurios pakeitė aukštyn kojom mano gyvenimą, dalinuosi patirtimi. Atsitiktinumai man yra vienas iš daugelio faktorių, kurie atvedė mane iki to, kur esu dabar. Aplinkybių dėka tapau atidesnis žmonėms, kuriuos sutinku. Man menininkas yra gyvenimo būdo menininkas, kuris kuria kitokius žmogaus egzistavimo modelius.
– Papasakok apie savo veiklą Kartenoje. Ten kelintus metus iš eilės organizuojate eksperimentinės inžinerijos stovyklą „eeKūlgrinda“. Kaip kilo mintis ir apie ką eksperimentuojate?
– Motyvas buvo savanaudiškas – norėjau atostogas išnaudoti prasmingai ir pasimatyti su draugais. Ilgainiui tai išvirto į daugiasluoksnį projektą, kuris susilaukia vis didesnio dėmesio. Šiais metais grįžo tie patys žmonės, kurie dalyvavo ir praėjusį kartą, tai buvo didelis komplimentas.
Tai atvira iniciatyva, kurioje susirenka įvairaus plauko kūrėjai ir ne tik. O veikla užsiimame labai įvairia. Tarkim, šiemet pretekstu tapo „Lenktynių“ tema, kuri vėliau išaugo į miuziklą. Kitais metais galvojame apie „architektūros“ temą. Ji neturėtų būti susijusi vien tik su apgyvendinimo idėjomis. Galvojam kviesti žaidimų, alternatyvios valiutos kūrėjus.
Šiais metais užmezgėme gražius santykius su miestelio bendruomene, išplėtojome infrastruktūrą. Dar praėjusį kartą žvakių gamykla suteikė mums vietą gyvenimui, įkūrėm meno inkubatorių-dirbtuves, šiemet bendradarbiavome su sklandytuvų klubu. Visumoje, mūsų tikslas ne masės žmonių, o kokybiškas buvimas. Džiaugiamės palaikymu ir iniciatyvomis.
