- Jūsų vizitinė kortelė – mobiliografija, nuotraukos, darytos mobiliuoju telefonu. Ar nuogą kūną įmanoma pagauti tiesiog gatvėje? - pasiteiravau R.Danisevičiaus.
– Esu vieną nufotografavęs, kai maudosi baseine Vokiečių gatvėje. Bet mergaitės trumpais sijonais gatvėje – ne tai. Nors, aišku, kuo mažiau rūbų, tuo geriau.
- Čia kaip fotografas ar kaip vyras pasakėte?
– Čia kaip fotografas. (Šypsosi.) Kita vertus, į portalus dedamos mergaičių su jų geriausiomis savybėmis nuotraukos – nieko naujo, bet visi vis tiek „klikina“.
- Kodėl taip yra? Kodėl nuogas kūnas vis dar traukia? Ir nesvarbu, ar tai būtų banalybė portale, ar meno kūrinys?
– Čia jau tokia paslaptis. O atsakymo nėra. Man buvo keisčiausia, kai mano nuotrauką užblokavo instagrame. Bet vėliau supratau, ką ne taip dariau, uždėjau žymę #nude. Po to dar porą kartų buvo nuotraukas išmetę. Keista, mano nuotraukose nėra „mėsos“, nėra to vulgaraus atvirumo. „Facebooke“ taip pat buvo užblokavę. Man net kadro gaila. Ten buvo dviguba ekspozicija, graži fotkė, keista...
- O kur riba tarp meninės fotografijos ir pornografijos?
– Visais laikais visi ieško tos ribos. Ten visi nanainanai: šitą galima, šito negalima.
- Ar randa?
– Aš gal iki to dar neatėjau. Pamenu, kad net a. a. Skirmantas Valiulis mano nuotraukoje, kurioje šuo žiūri pro užuolaidas, įžvelgė aktą. (Juokiasi.)
- Žinote, konceptualiajame šiuolaikiniame mene kiekvienas žingsnis turi stiprų filosofinį, socialinį, idėjinį pamatą. Kaip yra...
– ...čia kaip sako: „Ką norėjo menininkas pasakyti?“
- Taip, ar savo nuotraukomis norite ką nors pasakyti?
– Tu vis tiek fotografuoji... Kartą manęs paklausė: kodėl šiais laikais dar fotografuotate juostiniu fotoaparatu? Aš atsakau: tu išgeri bokalą alaus ir tau pasidaro gera, ar ne? Taip ir man — aš nufotografuoju su juostele ir man pačiam gera, smagu, ką nors padarai. Šiaip aš per mėnesį padarau apie 15 tūkst. kadrų pagal fotoaparato skaitliklį...
- Savo darbovietėje?
– Taip, įvairūs vakarėliai, sienelės. Tai po tokio kiekio ne visada norisi ką nors daryti savo malonumui, nes jau čia stovi (rodo). Nebent ką nors mobiliuoju tarkšt.
- Darbe jūs prifotografuojate daug žvaigždžių ir žvaigždučių, ar nepavargstate nuo priklijuotų blakstienų ir dirbtinių šypsenų?
– Negaliu sakyti. (Juokiasi.) Ne, ne, ne, man labai patinka fotografuoti.
- Visos jūsų nuotraukos turi pavadinimus. Ar nuotraukoms, kuriose yra nuogas kūnas, taip pat reikia pavadinimo?
– Ar žmogui reikia vardo?
- Reikia.
– Tai štai mano „fotkei“ taip pat reikia pavadinimo.
- Būtinai?
– Manau, kad taip. Aš pavadinimą sugalvoju iš karto. O jeigu nesugalvoju, tai susinervinu. Ir tada kuo daugiau galvoju, tuo labiau man niekas nelimpa. Tada negaliu įkelti į internetą, nes nėra pavadinimo.
- Nors tai labai geras kadras?
– Taip. Retai, bet būna, kai tuščia smegenyse.
– O kaip jūs mąstote: vaizdais ar žodžiais?
– Visada galima sugalvoti, koks būtų kadras, jeigu būtų tas ar anas. Bet taip nedėlioju, tiesiog nuspaudžiu, ir viskas.
- O šiaip gyvenime, kaip suprantu dėl nuotraukų pavadinimų, jums yra svarbus ir žodis.
– Jei tokia prasme, tai taip. Mąstau žodžiais.
- Tai gal rašote?
– Chatinu (Juokiasi.) Ne, nerašau.
- Mat dauguma vizualiojo meno atstovų mąsto vaizdais.
– O žurnalistai ir rašytojai neblogai fotografuoja.
- Anksčiau nuogo kūno nuotraukos jaudindavo, būdavo tarsi saldus uždraustas vaisius. Ar šiandien dar galima nufotografuoti tarsi vujaristiškai?
– Sukelti susidomėjimą, kad visi ateitų į parodą pažiūrėti?
- Taip, tarkime.
– Be jokių problemų! Reikia nufotografuoti garsias moteris ir surengti parodą. Būtų anšlagas. Gal. Nežinau. Bet susidomėjimo būtų.
- Sakote, vienintelis kelias – žinomi veidai?
– Ir dar ką nors reikėtų padaryti. Reikėtų pagalvoti. Aš apie tai negalvoju. Bet vienas kelių būtų toks.
- Čia kaip Lietuvos fotomenininkų paroda Moters dienos proga, kurioje ir jūs dalyvavote.
– Universalinėje parduotuvėje? Taip, buvo ten mano nuotrauka iš jūros.
- Kaip atsiranda tokia nuotrauka? Ten buvo daug nuogų moterų. Iš kur jūs jų gaunate?
– Jos neturėjo ką veikti. (Juokiasi,). O šiaip – nieko ten stebuklingo...
- Bet atrodo stebuklingai.
– Prieš 30 metų, kai „fotošopo“ dar nebuvo, vienas fotografas darė seriją nuotraukų: fotografavo baleriną, kurią pastatydavo ant pagalio, ir atrodydavo, kad ji ore skrenda. Jis dar ant negatyvo tą pagalį užtušuodavo ir išeidavo nuostabios nuotraukos. Per parodą jo klausia — kaip tai padarai? Jis viską papasakojo ir kiti sako: „O, tai mes irgi taip pat galime.“ Kai jis atskleidė savo paslaptį, visiems pasidarė nebeįdomu.
- Ar visada nešiojatės fotoaparatą?
– Stengiuosi.
- Tai kaip atsirado mobiliografija, jei pašonėje turite aparatūrą?
– Tai, ką nufotografavau mobiliuoju, gal kokius tris kartus esu perfotografavęs fotoaparatu. Kai išsitrauki didelį fotoaparatą, visi į tave žiūri, atkreipi dėmesį. O kokybės atžvilgiu įkelti į internetą ir telefono užtenka.
- Kaip manote, ar menininkui leidžiama daugiau?
– O kas yra menininkas?
- Žmogus, kuris gyvena iš meno.
– Ooooo...
- Nėra tokių?
– Yra.
- Aišku, aš čia tiesmukai įvardijau, bet vis tiek – jūs menininkas?
– Nežinau. Šiandien visi menininkai. Tie, kurie turi fotoaparatus, jau save menininkais vadina. Kaip ten ant ŠMC sienos parašyta? „...bet tik menininkai tai žino.“ Man fotografija – ir darbas, ir hobis.
- O kai prasidėjo techninė revoliucija ir visi pradėjo fotografuoti, ar jums nebuvo skaudu?
– Skaudu, kad visi fotografuoja? Gyvenimas keičiasi, skaitmeninė fotografija, štai mobilusis telefonas... Anksčiau kaimuose, mažuose miesteliuose būdavo svarbūs keli asmenys: kunigas, daktaras ir fotografas, nes reikia gyvenimą įamžinti. O dabar, kai visi tai daro, – valio, smagu.
- Konkurencija – gerai?
– Nebeliko jos, nes visi dabar fotografuoja.
