Kadaise, baigusi „Aušros“ mergaičių gimnaziją, Taida svajojo tapti medike. Tačiau nuo mažens piešti mėgusi būsimoji dailininkė pasirinko architektės profesiją, o neilgai trukus atrado ir patį mieliausią jos širdžiai užsiėmimą – knygų iliustravimą.
Pirmąsias iliustracijas autorė sukūrė dar 1959-aisiais metais knygai „Jaunasis pianistas“ (kny. autorė Vida Krakauskaitė). Būtent po šio leidinio pasirodymo pasipylė virtinė naujų užsakymų, tad iliustratorei beliko tik pasiraitoti rankoves ir kibti į darbus. Be grožinės literatūros knygelių, Taida Balčiūnienė yra iliustravusi muzikos, matematikos, lietuvių kalbos, vadovėlius, sukūrusi vaizdinių priemonių akliesiems ir kurčnebyliams. Dailininkė taip pat yra mažosios grafikos žanro – eksilibrisų meistrė, o kur dar atvirukai vaikams!
Daugelis mūsų atsimena garsiąja knygelę „ABC“, kurioje mažieji skaitytojai išradingai supažindinami su lietuviškąją abėcėle. Šios originalios knygelės autorystė priklauso ne kam kitam, o T.Balčiūnienei. Dailininkė iliustravo ir šias mums visiems gerai pažįstamas lietuvių liaudies dainelių knygeles : „Ganau ganau aveles“, „Bėgs pelytė vandenėlio“, vaikų žaidinimų knygelę „Bitė ritė baltaragė“ (Laimutė Bučienė, Regina Rinkauskienė). O ar atsimenate jūreivį Baltruką? Šį įsimintiną mielą herojų T.Balčiūnienė nupiešė Elenos Spirgaitės knygai „Jūreivis Baltrukas“.
Iliustratorė T.Balčiūnienė sukūrė ir knygose apgyvendino įvairiausio plauko gyvūnus. Knygų puslapiuose šnara, bruzda, tipena, klausia, stebi ir stebisi bei savo nuotaikingas istorijas porina kiškeliai, katinėliai, voveraitės, šuneliai, paukšteliai ir dar daugelis kitų žvėrelių... O kur dar vietoje nerimstantys apvaliaskruoščiai vaikėzai, kartais padykę, o kartais rimtai ir filosofiškai nusiteikę.
Pati T.Balčiūnienė sako: „Man knygų iliustravimas – ir darbas, ir poilsis. Kai pradedu piešti, viską užmirštu.“ Belieka pridurti, kad vartydami T.Balčiūnaitės iliustruotas knygeles, stebėdami jos su atida ir meile sukurtus herojus, mes ir patys užsimirštame netikėtai atsidūrę vaikystės pasaulyje, sklidiname atradimo džiaugsmo, žaismės ir šilumos.
„Į lietuvių knygų vaikams iliustruotojų gretas T.Balčiūnienė aktyviai įsijungė XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, – teigė Ingrida Korsakaitė. – Jos sukurtas paveikslėlių knygas vartė, skaitė ir džiaugėsi spalvingomis iliustracijomis kelios Lietuvos (ir ne tik) vaikų kartos. Ne viena knyga buvo vis leista pakartotinai. Žaismingai dailininkės iliustruotos abėcėlės padėjo mažyliams pažinti raides. Daugelis ir užaugę nepamiršo šių vaikystę primenančių knygų. Kur gi slypi jų patrauklumo priežastys?
Pirmiausia tai turbūt jų artumas vaikiškai pasaulėvokai. Tiek nesudėtingi tekstai, tiek ir iliustracijų realizmas daro jas gerai suprantamas mažiesiems, atitinka pažintinių knygų vaikams bruožus. Dailininkė sako visada norėjusi, kad jos piešiniuose vaikai atpažintų save.
Pagrindiniai T.Balčiūnienės iliustracijų veikėjai vaikai dažniausiai vaizduojami gamtoje, apsupti naminių gyvūnėlių ar miško žvėrelių, iš vienos iliustracijos į kitą skrendančių paukščiukų.
Dailininkė piešia būdingas vaikų užsiėmimų ir žaidimų scenas, tradicinius metų laikų vaizdelius. Tradicinis ir jos pamėgtas realistinis vaiko paveikslas, nuo seno plėtojamas ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kūryboje vaikams. Tai guvūs ir judrūs mažyliai, kurių figūrėlių proporcijose išryškintos kiek padidintos plačiaskruostės galvutės.
Regis, tai vienas į kitą labai panašūs vaikai apvaliomis akutėmis, tačiau įdėmiau į juos pažvelgę matome, kad įvairi jų veido išraiška rodo vis kitokią nuotaiką, džiugius išgyvenimus ar nusiminimą, nuostabą ar išgąstį. Vyrauja, žinoma, šypsenos.
Meiliai nuteikia ir iliustruotojos daugiau ar mažiau personifikuoti gyvūnai. Jie kartais primena viso pasaulio vaikų labai mėgstamus Walto Disney animacinių filmų veikėjus, tačiau nepraranda T.Balčiūnienės stiliaus bruožų.
Ji yra iliustravusi Mato Grigonio, Prano Mašioto, Kazio Binkio, Kazio Jakubėno, Kosto Kubilinsko, Vinco Giedros, Aldonos Puišytės ir kitų autorių knygutes vaikams. Įdomi viena paskutiniųjų jos iliustruota knyga Juozo Tumo-Vaižganto „Laiškas Eglutei“ (2007), kuriai dailininkė panaudojo priešmirtinį Vaižganto laišką sesers Severijos anūkei Eglei Klimaitei. Su Vaižgantu dailininkės šeimą siejo bičiuliška kaimynystė gyvenant Kaune.
T. Balčiūnienė daugiausia iliustravo vaikams skirtų lietuvių tautosakos tekstų – dainelių, eiliuotų liaudies žaidimų, žaidinimų, skaičiuočių, greitakalbių. Liaudiška, giedra tų tekstų dvasia veikė ir dailininkės stilių. Dažnoje knygutėje yra įdėtos dainelių natos, taip pat trumpi sudarytojų tautosakininkų paaiškinimai apie tą ar kitą žanrą.
Ypač didelio pasisekimo sulaukė T.Balčiūnienės iliustruota liaudies dainelių „Bėgs pelytė vandenėlio“ knygutė (1966) – jos išleisti net 7 lietuviški leidimai, 3 rusiški, po 1 anglų ir slovakų kalbomis.
Naujai ryškiomis spalvomis nušvito padidintu formatu ir kietais viršeliais 2011 m. leidyklos „Alma littera“ išleistas pakartotinis šių dainelių leidimas. Be gamtos pasaulio, čia netrūksta ir etnografinių lietuviško kaimo buities motyvų. Jie vyrauja ir K.Kubilinsko liaudišku stiliumi sueiliuotų eilėraštukų knygutėje „Darbininkai: ratelis žaidimas“ (1964). Ne vienoje T.Balčiūnienės iliustracijoje vaizduojami piemenėliai su banda.
Lietuvių knygų vaikams paveikslėliuose piemenukas ilgainiui tapo ikonografiniu kaimo vaiko įvaizdžiu. Idiliški gėlėtoje pievoje dūdele grojančių piemenėlių paveikslai itin ryškina vaiko ir jį supančios gamtos sąsajas.“
