Tokio plataus spektro vieno fotomenininko autorinės parodos KKKC rūmų lankytojai dar nematė – trejose salėse eksponuojama apie 130 įvairių laikotarpiu R.Treigio fotografijos darbų, vienaip ar kitaip atspindinčių, kaip brendo, formavosi savitas ir nepakartojamas šio menininko kūrybos braižas.
Parodoje pristatytas ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) šiemet išleistas albumas „Remigijus Treigys. Fotografijos 1989-2012“ (sudarytojai: autorius, Agnė Narušytė, Gytis Skudžinskas) – pirmoji tokios apimties jo kūrybos ciklų apžvalga. Knyga, kurioje publikuojama 166 meninių fotografijų, papildyta menotyrininkų Agnės Narušytės, Laimos Kreivytės, Ričardo Šileikos, Jeroslawo Sieradzkio tekstais apie autoriaus kūrybą.
Gražbyliauti nemėgstantis R.Treigys savo kūrybos esmę apibūdino glaustai: „Man įdomi nežinia iš kur sklindanti, fotografuojamo objekto paviršiumi slenkanti šviesa, kartais naikinanti net pačią formą. Įbrėžimai, taškai, brūkšniai, tonavimas – tarsi fotografijos įgarsinimas. Tada ji atgyja traškėdama kaip seno gramofono sukama antikvarinė vinilo plokštelė. Vaizdai įgauna papildomos informacijos. Fotografijose niekada neįvardiju konkrečių vietų ir laiko“.
R.Treigio kūrybą vertinanti kaip XX amžiaus pabaigoje Lietuvos fotografiją užliejusios „nuobodulio estetikos“ atmainą A.Narušytė priminė dažniausiai jo fotografijose pastebimus būties ženklus ir simbolius: „Beveik tuščias peizažas, vos įžiūrima riba, skirianti jūrą, dangų ir smėlį: vienišas pastatas, migloje nykstanti plokščia erdvė, negyvos langų ertmės tamsoje, uždangstyti ar prietemoje paslėpti daiktai, baltų šiukšlių, dulkelių, įbrėžimų kosmosas tik paryškina R.Treigio darbuose perteikiamų vaizdų ramybę ir paslaptingumą“.
L.Kreivytė stebėjosi, kaip R.Treigys, toldamas nuo realybės, tarsi iš nieko kuria naują, kurioje daiktų kontūrai ir aplinkos ribos ištirpsta neapčiuopiamo laiko tėkmėje: „Jo fotografijos sriegia laiką, ribuliuoja, ne fiksuoja, o skleidžia nematomų bangų būsenas, netaisyklingus virpesius, neša už tos mįslingos horizonto linijos, pilką architektūros monotoniją paverčia miražu. Panardina į laiką ir laiko tol, kol akys išmoksta kvėpuoti. Niekada nežinai, kada ir kaip jis užbaigs kadrą, jautiesi tarsi būtum patekusi į laiko mašiną. R.Treigys – magiškojo fotorealizmo meistras“.
KKKC salėse eksponuojama paroda „Teritorijos“ atskleidžia įvairialypį šiuolaikinės lietuvių fotografijos gyvuoju klasiku vis dažniau vadinamo R.Treigio darbų ir įžvalgų diapazoną: nuo originalaus estetinių vaizdų, vizualinės raiškos ženklų įprasminimo netikėtais rakursais iki naujų koncepcijų ir žinių sklaidos modelių kūrimo.
Įtaigūs ir intriguojantys R.Treigio darbai domina šiuolaikinės fotografijos meno teoretikus, žiūrovus skatina stabtelėti ir susimąstyti apie mus supančios būties paslaptingumą ir trapumą.
Atidaręs parodą autorius pateko į gerbėjų glėbį, tarp kurių netrūko švelniosios lyties atstovių. Kažkodėl joms bene labiausiai knietėjo įžengti į žiūrovams pirmą kartą taip plačiai atvertas R.Treigio magiškos fotografijos „teritorijas“.
R.Treigys pasidalijo mintimis apie savo kūrybą.
– Ar dar prisimenate savo pirmąją fotografijų parodą? – paklausiau fotomenininko.
– Ją surengiau studijuodamas dizainą – Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje esančiame „Žemaitijos“ kino teatre. Kaip profesionalus menininkas debiutavau Vilniuje – mano fotografijos buvo eksponuojamos Parodų rūmų fojė. Anais laikais tokie užkampiai buvo skiriami nepripažintiems arba atstumtiems menininkams. Iš pradžių kaip ir visi dar mėginau kurti „teisingą fotografiją“, o paskui supratau, kad neverta blaškytis – juk mene jokių taisyklių nėra ir negali būti. Gali būti tik kokie nors mokslų pagrindai, nuo kurių atsispyręs menininkas turėtų kuo greičiau pamiršti, ką kam auditorijose į galvą įkalė mokytojai.
– Gal prisimenate, kas anuomet buvo vadinama „teisinga fotografija“?
– Tai, kas atitikdavo tuometės lietuvių fotografijos mokyklos sukurtus principus ir estetiką. Vėliau pakilo nauja kūrėjų banga – Vytautas Balčytis, Raimundas Urbonas, Saulius Paukštys, Alfonsas Budvytis, Gintaras Trimakas. Mums buvo neįdomu žvelgti į pasaulį taip, kaip jį matė plačiai pripažinti vadinamosios mokyklos autoritetai.
Netriukšmavome, manifestais nesižarstėme. Tiesa, ir į mus akmenų niekas atvirai nesvaidė, tiesiog nekreipė jokio dėmesio – jautėme tylų, neafišuojamą nepritarimą tam, ką darėme. Todėl ir buvome nuošalėje – už Lietuvos fotomenininkų sąjungos autoritetų nubrėžto kadro. Kas žino, gal ir dabar mes ten esame ?
– Ar tais laikais galėjote eksponuoti savo kūryba LFS salonuose ir rengiamose parodose?
– Kaip sakiau, jautėme nedraugiškai atkištą alkūnę. Mums buvo sakoma – „negalima taip daryti“. Kai kelis savo darbų nusiunčiau LFS rengiamam albumui, po kurio laiko jo leidėjas Antanas Sutkus pasiguodė – spaustuvė vargo jas retušuodama, kol pašalino visus brūkšnius ir taškus. Pagalvojo, kad tai – brokas, nesuprato ir sugadino darbus.
– Net ir dabar kai kurie ekspertai jūsų darbų nelinkę vadinti grynąja fotografija.
– Kažkada bandžiau tapyti, domėjausi kinu, kitais menais. Tikriausiai tai turėjo tam tikros įtakos mano kūrybai. Tačiau viskas, ką esu padaręs, yra absoliuti fotografija – be jokių kitų žanrų intervencijos. Tik menkiau susipažinę su fotografijos prigimtimi žiūrovai mano darbuose įžvelgia sąsajų su grafika. Iš tikrųjų jų nėra ir negali būti.
– Jūsų darbai alsuoja ramybe, laikas tarsi išnyksta, beveik neįmanoma tiksliai įvardyti vaizduojamų daiktų.
– Laikas ir vieta man nėra svarbu. Vaizduojami objektai gali būti bet kur ir bet kada – ne šiandien, o galbūt rytoj ir net po šimto metų. Fotografuodamas gatves, pastatus, gamtos peizažus, savotiškai perkuriu ir vietą, ir laiką.
– Kaip šamanas vedate žiūrovus į savo paslaptingas „teritorijas“, už matomos realybės ribos, ten, kur jau nėra nieko gražaus arba negražaus. O gal ten jau apskritai nieko nėra?
Kai kurie žiūrovai galbūt sureikšmina mano ankstesniųjų darbų ciklą „Daiktai tamsoje arba fotografija apie nieką“ ir kitus, kuriuose vaizduojami vos įžiūrimi daiktai. Bandžiau fiksuoti tai, ką mato ir jaučia į tamsu kambarį įžengęs žmogus, kai akys apsipranta, dingsta baimė, pradeda ryškėti daiktų kontūrai. Tokia tada buvo manoji „teritorija“. Šiaip jau savo fotografijose beveik visada brėžiu savotišką realybės užsklandos liniją. Pats norėčiau už jos nukeliauti, todėl kviečiu ten vykti ir žiūrovus. Man pačiam ir yra įdomiausia – kas gali atsiverti už kadruose pavaizduotų plokštumų, rūkuose paskendusių linijų, pastatų ir daiktų?
Kas yra už tos horizonto linijos? Šaunusis kareivis Šveikas, be kita ko, kažkada yra taikliai pastebėjęs: „Pasaulyje nebūna taip, kad nieko nebūtų – vis vien kas nors atsitinka, turėtų būti arba įvykti“.
– Ar tiesa, kad per metus sukuriate gal tik keliolika fotografijų, kurias eksponuojate?
– Anksčiau buvau produktyvesnis, o paskui suvokiau, kad svarbiau – ne kiekis, o kokybė. Fotografija – apgaulingas menas: kartais atrodo, kad sukūrei šedevrą, bet praeina pusmetis, ir nebenori į jį žiūrėti. Būna ir kitaip – darbai, kuriais buvai nusivylęs, staiga nušvinta naujomis spalvomis, pamatai tai, ko anksčiau neįžvelgdavai.
Nesu iš tų menininkų, kurie be perstojo šaudo fotoaparatu, kad iš daugybės kadrų atsirinktų geriausius. Fotografuoju jau žinodamas, ko noriu, kas galėtų išeiti. Kai kurie mano darbų ciklai tiesiog išprotauti. Vieną fotografiją brandinau net kelerius metus, kol pagaliau atėjo išganingoji valanda – vieną rytą atsikėlęs aiškiai suvokiau, kad būtent dabar, o ne vėliau reikia griebti fotoaparatą ir užfiksuoti tai, ką seniai nužiūrėjau.
– Jūsų kolegos, vyresniosios kartos fotomenininkai, naršo savo archyvus, eksponuoja anksčiau nerodytas senas fotografijas. Kai kurie iš tokio paveldo neblogai uždirba „Sotheby's“ ir kituose meno aukcionuose...
– Gera fotografija kaip vynas – kuo ilgiau brandini, tuo labiau svaigina. Senos nuotraukos, atspindinčios to meto aplinką, įvykius, personažus, madas, gal įdomios patiems autoriams, kai kuriems mėgėjams, meno kolekcininkams, tačiau mano kūrybai „grįžtamasis ryšis“ – neaktualus.
Fotografija yra laiko ir atminties sargas. Tačiau mano fotografijose laiko sąvoka abstrakti: tai, kas jose vaizduojama, galėjo būti,yra, o gal dar tik bus. Jokių akivaizdžių, aiškiai įžvelgiamų ir suvokiamų kokios nors epochos arba vietovės ženklų jose neatrasite.
– Ką po parodų darote su naudotais savo fotografijų negatyvais?
– Jų niekada nekaupiau ir nesaugojau archyvuose. Seni negatyvai man neįdomus, vertingos tik nuotraukos, kurių nedauginu, jų tiražas – ribotas. Negatyvus ryškinu tradiciniu būdu, niekuomet prie jų nebegrįžtu – panaudojęs sunaikinu, kad namuose neužimtų vietos. Fotografuoju senu juostiniu fotoaparatu. Tokia technika man padeda geriau perteikti tai, ką regiu, jaučiu ir galvoju.
– Naujame albume „Remigijus Treigys“ išryškėjęs jums būdingas stilius ir braižas. Kaip vertinate šį leidinį?
– Spaustuvė „Balto print“ ir sudarytojų komanda šauniai pasidarbavo. Dabar jau niekam nešauna į galvą retušuoti ar kitaip „tobulinti“ fotomenininkų kūrybos. Sudėti į knygą, o tai pat ir KKKC erdvėse eksponuojami mano darbai įgauna viškai kitokią meninę prasmę ir realybę. Iš įvairių kūrybos laikotarpių fotografijos susiformavo platesnė teritorija, kurioje man pačiam teko apsiprasti, kad galėčiau tinkamai ir atsakingai viską sustyguoti, suvaldyti.
– Kodėl R.Treigio fotografijose beveik nėra žmonių portretų, jų atvaizdų?
– Parodoje yra kelios, kuriose ryškėja figūros, mano autoportretas, netgi moterų aktai. Nesu visiškas „abstraktas“ – kažkada teko fotografuoti aktoriaus ir performansininko Beno Šarkos fotosesijas, poeto, eseisto ir dramaturgo Rolando Rastausko ne teatro scenoje, o apleistame plaukimo baseine be vandens režisuotą spektaklį „Klinika“.
Vieną ciklą netgi konkrečiai įvardijau „Tamara iš Graco“. Tiesa, šios moters aš nepažįstu, net nežinau, ar ji išvis egzistuoja. Austrijos mieste Grace, atsitiktinai stabtelėjęs prie seno pastato su iškaba „Tamaros kirpykla“, kur buvo pavaizduota graži dama, nufotografavau vitriną. Tada man labiau rūpėjo ne Tamara, o tai, kas slypi už užuolaidų.
Mano fotografijose žmonės, kaip toji Tamara, kurios niekada nemačiau, visada būna už kadro, bet jaučiu jų energetinį artumą. Galbūt tereikia tiktai vieno žingsnio, kad jie staiga atsirastų šalia vaizduojamų objektų.
Gal kada nors išbandysiu savo jėgas ir portreto žanre, nors nesu tikras, kad taip gali nutikti. Visada darau tik tai, kas man yra priimtina ir nesvetima.
