Lapkričio 22 dieną, baigėsi 56-oji Venecijos meno bienalė, veikusi beveik septynis mėnesius ir sutraukusi daugiau kaip pusę milijono lankytojų bei aštuonis tūkstančius žurnalistų iš viso pasaulio. Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje aplamnkė net 15000 žiūrovų.
Lietuvos paviljonas su Dainiaus Liškevičiaus kūriniu „Muziejus“ buvo ne tik paminėtas ir apžvelgtas užsienio žiniasklaidos („The Guardian“, „Mousse magazine“, „Artribune“, „Calvert Journal“, „Arterritory.com“, etc.), bet sukėlė ir plačią susidomėjimo bangą Lietuvos žiniasklaidoje (dienraščiuose ir meno spaudoje, televizijoje bei radijuje).
Apie tai, kodėl šiuolaikiniame mene pastaruoju metu suintensyvėjo sovietinės praeities pasirodymai, ką D. Liškevičius „Muziejumi“ ir pristatė, svarstyta išsamiame pokalbyje su garsiu Rusijos kuratoriumi ir kritiku Viktoru Misiano. Jo manymu sovietinės praeities problema dar nėra išspręsta. Tai mūsų praeitis ir mes jos negalime ištrinti be padarinių. „Akivaizdu, kad šis klausimas bėgant laikui nuolat grįš vis kitaip, vis kitu kampu ir sulauks vis kitokių vertinimų, tačiau įtariu, kad jis liks ilgam“, – svarstė V. Misiano.
Šiemet Lietuvai Venecijos bienalėje atstovavęs menininkas ne vienintelis interpretavo neseną kolektyvinę sovietmečio istoriją. Visų Baltijos šalių paviljonai šiemet Venecijos bienalėje pristatė projektus, kuriais vienaip ar kitaip atsigręžiama į sovietinę praeitį.
D. Liškevičiaus „Muziejus“ iš jų išsiskyrė subtiliu humoro jausmu, pateikdamas suasmenintą intriguojantį pasakojimą apie revoliucines 1960–1980-ųjų asmenybes: paskutinįjį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį, disidentą Romą Kalantą ir Bronių Maigį, 1985-aisiais metais Sankt Peterburgo muziejuje „Ermitažas“ apgadinusį Rembranto paveikslą „Danaja“.
Pasak Lietuvos paviljono kuratoriaus ir komisaro Vytauto Michelkevičiaus, pasirinkta Zenobio rūmų sodo erdvė labai pasiteisino.
„Per penkis mėnesius sulaukėme 15 000 susidomėjusių žiūrovų, kurie nebuvo tik praeiviai bėgantys per paviljonus Arsenalės ar Giardini erdvėse, o sustojantys ir įsigilinantys į kompleksišką instaliaciją ir jos pasakojimus. Taip pat pasiteisino ir specialiai apmokyti gidai, nuolat budėję paviljone ir pasakoję apie „Muziejų“, jo kontekstą bei pavertę apsilankymą ne pasyviu pasivaikščiojimu po sales, bet aktyviu, dialogišku ir performatyviu veiksmu“, – sakė V.Michelkevičius. Nuo gegužės 6-osios, kai Lietuvos paviljonas atvėrė duris, informacija nuolatos buvo atnaujinama specialiame socialinio tinklo „Facebook“ puslapyje (www.facebook.com/LithuanianPavilion2015/). Tai leido aktualizuoti „Muziejų“ ir jo kasdienybės istorijas.
Neturėjusiems galimybės šiemet nuvykti į Veneciją praverčia „Google Cultural Institute“ iniciatyva parengtos išsamios Venecijos bienalės paviljonų fotografijos ir 3D pasivaikščiojimai („street view“) po juos. Virtualioje erdvėje vis dar galima aplankyti ir Lietuvos paviljoną.
Dainiaus Liškevičiaus „Muziejui“ užvėrus duris Venecijoje, naujausias šio menininko kūrinys „EXIT/ Resurrection“ pristatytas Foksal“ galerijoje Varšuvoje. Šią solo parodą galima apžiūrėti iki 2016 metų sausio 16 dienos. Užmegzti nauji tarptautiniai kontaktai padės menininkui toliau bendradarbiauti su užsienio institucijomis bei pristatyti savo kūrybą.
Lietuvos paviljoną organizavo Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonija kartu su kuratoriumi ir komisaru Vytautu Michelkevičiumi, prodiusere Daina Pupkevičiūte ir antrąja komisare Rasa Antanavičiūte. Pagrindiniai rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.
