Neseniai vienas teatro nekritikas sureagavo į vieno režisieriaus giliai užkapstytas mintis: bet juk Persija, spalvų žaismas, siužeto vingiai kaip kilimų raštai – o scenoje visas tris valandas viskas juoda! Kita lietuvių teatro negerbėja pareiškė: negaliu į jį eiti, nes ten visą laiką rėkia. Pabandžiau keletą spektaklių išgirsti jos ausimis – ir iš tiesų, tylios kalbos nebuvo. Aktorių atlyginimas, regis, priklauso nuo decibelų.
Taip ir aš rizikuoju specialistų nemalone, verždamasis į paprastiems lankytojams uždraustą teritoriją, ir klausiu: ar yra kur nors pasaulyje (na, gerai – ES) nuobodesnių muziejų už Lietuvos? Tikriausiai. Bet tai nepanaikina lietuviškojo nuobodulio.
Muziejus jau pats savaime ne itin pulsuoja gyvybe, nes jame laikomos mumijos ar mumifikuoti dokumentai, paveikslai, ginklai ir kiti eksponatai. Bet ar tikrai neįmanoma jų bent trumpam atgaivinti, kad jie dar sykį sušoktų savo šokį, pasiūlytų trumpam nusikelti į tą neolito zoną, kada stabas buvo svarbus ir reikalingas, papasakotų, ar tikrai dailininkas žiovaudamas piešė šį akademizmo šedevrą, nuo kurio ir mane ima žiovulys.
Ne, dažniausiai sako muziejininkai, neįmanoma, nes muziejus yra sukurtas vertingiems daiktams saugoti, o ne vartoti. Kaip banko seifas. Ir eksponatus liesti galima tik akimis, tylomis ir iš pagarbaus atstumo. Antraip atgis mumija salės kampe ir suteiks informacijos, ko dar negalima daryti.
Tai kiek primena Vienos gamtos istorijos muziejų, įkurtą XIX a. vidury: keliaudamas per sales ir atsiduri būtent tame laike, ekspedicijų ir atradimų zenite, – begalė stalų, eksponatų po stiklais, stalčiukuose, dėžutėse, mineralų ar vabzdžių kolekcijos, aprašai iš to paties XIX amžiaus. Bet tai yra šio muziejaus išskirtinumas ir stiprybė, drauge – kontrastas kitiems, spinduliuojantiems naująsias technologijas ir interaktyvumą.
Jis kaip dinozauras greta atvirų, provokuojančių savo kolekcijomis, patyrusių institucines kritikas ir permąsčiusių eksponatų pateikimo būdus muziejų, jau seniai nebesančių uždaromis saugyklomis. Todėl ir Vienos gamtos muziejuje rasi šiuolaikinių dailininkų darbų, instaliacijų, visiškai naujoviško archeologijos traktavimo. Esmė – kokiame kontekste atsiduria kūriniai ar objektai. Ir jei parodos minties nėra, jokios technologijos tam nepadės.
Štai stovi vienišas stabas Kretingos muziejuje, prie kurio parašyta, kad tai kopija Ramutės Rimantienės rasto Šventosios gyvenvietėje prieš 50 metų. Pirma, kas ateina į galvą jį pamačius – kad jis turi neabejotinų brolių Velykų saloje. Bet čia jis paliktas be šeimos ir be jokio konteksto, tik tas „radimo liudijimas“ vietoj paso, – lankytojai, manykitės patys. Taip ir manomės.
Antano Vienuolio namas-muziejus Anykščiuose padvelkia neplanuota autentika: tikriausiai kaip buvo atvertas 1957 metais, taip ir nebuvo niekas pajudinta. Ne apie Vienuolio kambarius, kur jis gyveno, kalbu, o apie pirmo aukšto ekspoziciją: įspūdis, kad tik „LTSR“ pakeista į „Lietuvos Respublika“. Jei toks tikslas išlieka – išlaikyti muziejaus, kaip niekam neįdomios fasadinės įstaigos, estetiką ir sampratą, jis pasiektas.
Stendai – kaip datų suvestinė enciklopedijoje, kiekvienam sakiniui po langelį: gimė, mokėsi, Kaukazas, Anykščiai... Užtat antrame aukšte yra jo daiktai. Pypkė – įdomu, ar daug rūkė? O jam pačiam patiko tie paveikslai ir baisaus kičo drožiniai? O kokie buvo santykiai su anykštėnais? Nes ne šis muziejus, o kitos miestelio vietos pasako, koks jis buvo mecenatas ir kiek daug padarė Anykščiams. Taip ir bandau pasiįdomint tą pažintį, nes muziejus lankytojui uždaras, jis rašytojo nepristato nė kiek daugiau nei mokyklinė programa. Kaip tada mokiniai juo susidomės?
Čia tuoj iškyla skaudžiausia asociacija – rašytojų muziejus Edinburge. Į autentiką škotams tikriausiai nusispjauti, nes tame name negyveno nei Robertas Burnsas, nei Walteris Scottas, nei Robertas Louisas Stevensonas. Bet kiekvienam skirta po aukštą su atkurta kiekvieno jų meto dvasia, detalėmis ir nebe muliažais, o tikrais rankraščiais, nuotraukomis, daiktais.
R.Burnso lazda-špaga – nes vaikinas buvo ne kokios reputacijos; W.Scotto šachmatai ir pietų stalas, L.Stevensono meškerė, pypkė ir jojimo batai, kurie baigė rašytoją nešioti Samoa saloje. Girdime įrašus su garsių aktorių įskaitytais tekstais, patys galime prisėsti ant kanapos ir įklimpti į „Lobių salą“, per paminklo W.Scottui statymo istoriją suvokti jo reikšmę visai Škotijai.
Muziejus nemokamas, ant paties turistinio kelio, o šaligatvio plytelėse išgraviruoti ne rašytojų ar kitų žvaigždžių vardai, o jų gražios frazės – kad bent kiek toliau pamąstytume. Gal visa tai nemačiusiam ir skamba kaip koks nors disneilendinis atrakcionas, bet muziejuje to nė lašo, jis nenusipigina, leisdamas pajusti skirtingų laikų atmosferą; bet kaip tik dėl jos pasiekia svarbiausia – sudomina, ir lankytojo ranka jau tiesias pirkti kokį romaną. Žinoma, jų galima įsigyti čia pat.
Dar viena šios institucijos pusė, taip neatplėšiamai susijusi su šiais laikais – asmenukės. T.y. klausimas, ar galima muziejuose fotografuoti. Ne, sako prižiūrėtojos, blykstė kenkia paveikslams. O be blyksčių? Toks variantas nebuvo svarstytas, todėl irgi ne.
Tačiau Kretingos muziejuje pačios darbuotojos paklausia, ar fotografuosime? Nes jei taip – prie bilieto dar reikia pridėti euriuką, o jei Žiemos sode – net 2,90. Išvertus į šios dienos kalbą tai reikštų: jei nori mus pareklamuoti, mokėk. Tai, kad asmenukės ir įprastos nuotraukos tame pačiame Žiemos sode (kurios, be abejo, daromos „nelegaliai“) pasklinda po internetą ir vilioja kitus vykti į Kretingą – į tai muziejaus vadovybei nusispjauti. „Filmavimas, fotografavimas Žiemos sode žmonių grupei nuo 6 ir daugiau asmenų – 8,69 Eur“, – skelbia Kretingos rajono savivaldybės tarybos sprendimas.
Nors visiems muziejams trūksta lėšų, šis papildomas duoneliavimas, už kurį gal ir išeis darbuotojams nusipirkti kavos, sukuria atgrasantį efektą. Nebent būtų parašyta – už šias lėšas vienas muziejaus darbuotojas bus išsiųstas susipažinti su užsienio muziejų veikla ir net su kuratoriaus specialybe. Išeinant iš muziejaus galima tiesiog padėkoti ir išeiti. Bet galima užgaišti dar vienoje pagundų karalystėje.
Kartą jos ypač pasigedau Nacionalinėje dailės galerijoje: pažiūrėjęs „Fluxus“ kolekciją, Vilniaus miesto įsigytą už keletą milijonų, užsigeidžiau pats nusipirkti keletą eksponatų-suvenyrų, kurie būtų ir smagus žaidimas, ir tobula dovana užsieniečiui, idealiai reprezentuojanti nestandartinį Lietuvos meną. Bet parduotuvėlės mūsų muziejuose – retenybė. Nebent prie bilietų kasos bus keletas knygų ir albumų. Bet ne muziejaus eksponatų pakartojimai ant telefonų dėklų, skarų, kaklaryšių, liniuočių – nekalbant apie fliuksinius objektus ar mintis ant kavos puodelio, su kuriomis gali prasidėti tavo rytas.
Jei kas mano, kad kultūros ir komercijos jungtis yra gėdinga, tada liaukitės kalbėti apie kūrybines industrijas ir didinkite kultūros finansavimą bent penkiagubai. Nes muziejai susikrauna ne tik tiesioginį kapitalą iš tokių pardavimų, bet ir iš netiesioginės reklamos. Atleiskite, kur, ponia, pirkote šitą piniginę su Gustavo Klimto „Bučiniu“? Būtent.
Muziejus šiandien siūlo daug, laikas ir mados pasiūlo dar kitokių funkcijų – nuo kaupimo, saugojimo, vėliau švietimo iki šiandienos bendruomenės telkimo, atviros erdvės diskusijoms, susitikimams, pačių kuriamo virtualaus muziejaus. Glazgo miesto muziejuje mačiau senutes, vaikštančias po parodą apie miesto istoriją ir kikenančias iš keistos formos vonių, kokiose pačios kadaise maudėsi, ir prisimenančias, kaip į šokius eidavo rankinėse slėpdamos butelaitį degtinės. Liudininkės žiūrėjo į savo praeitį už stiklo, ir eksponatai joms grąžino jaunystę.
Mažame miestelyje muziejus gali tapti dar reikšmingesnis, jis gali telkti bendruomenę. Net ir tokiais kreivais vingiais, kokius mačiau vasaros karščių metu Lentvario dvaro parke. Tai buvo lyg interaktyvi instaliacija. Dvaras, dar netapęs muziejumi, bet virtęs puikia milijonieriaus bankroto iliustracija, ilgainiui tapo visiškai nušnerkštas, visai ne instituciškai atviras įeiti per langus ir kitas angas. Lentvario miestelis tą vakarą gėrė – karščiai darė savo, stogai čiuožė. Bet žmonės traukė į parką – bene vienintelę įžymybę mieste, taip tarsi nebyliai liudydami, kad tai ir jų vieta, jų dvaras.
Parkas buvo nusėtas butelių ir skardinių, kurių daugėja tikriausiai kas vakarą. Pasitelkiant juodą humorą – nes vaizdas išties buvo klaikus – galima buvo teigti, kad čia, kaip XX a. pradžios gyvuosiuose paveiksluose, buvo vizualiai įkūnyta tik ką paskelbta statistika iš Pasaulio sveikatos organizacijos, kur Lietuva pirmauja pagal alkoholio suvartojimą vienam gyventojui. Tą vakarą, regis, ir gėrė visi, kam per 15.
Šiandien kalbama apie tai, kad dvaras vis dėlto būtų perimtas valstybės žinion. Klausimas iš esmės: kokį gyvąjį muziejų bandys vyriausybė išlaikyti – pagal Eduardo Andre projektą ar pagal Pasaulio sveikatos organizaciją? Abiem atvejais bendruomenė susitiks su muziejumi ir paklaus, kas jį kuruoja.
Komentaras skaitytas LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“
