Šiuolaikinio meno centre Vilniuje surengtoje jau porą dešimtmečių Niujorke gyvenančio menininko 54 metų V.Jankūno parodoje „Pakeleivis“ – plati juosta nespalvotų vaizdų. Jie slapta nufotografuoti mobiliuoju telefonu, autoriui keliaujant Niujorko metro J linija tarp Kvinso rajono ir Manhatano.
Kamerinę šios parodos versiją Lietuvos ambasadoje Vašingtone šią vasarą pristatė kultūros atašė Evaldas Stankevičius.
Jo manymu, šiose fotografijose autorius fiksuoja traumuojančią amžino klajūno situaciją. Klajūno, kuris įstrigo nuolat, todėl paradoksaliai statiškai migruodamas.
Kompiuterinėmis programomis permontuotuose kadruose sukuriama kinematografiškai pamėkliška, kupina įtampos atmosfera.
– Kaip nutiko, kad atsitiktiniai keleiviai virto jūsų pasaulio dalimi? – paklausiau V.Jankūno.
– Tai mano kasdienybė, nes beveik kasdien tuo traukiniu važiuoju į darbą. Todėl ir žmonės – ne atsitiktiniai, o tie, kuriuos dažniausiai ten sutinku. Šiandienė mano aplinka.
Daugelis žiūrovų įsitikinę, kad fotografijos surežisuotos. Pavyzdžiui, centre tyčia pastatyta mergina, o šalia toks dažais apsitaškęs vyriškis. Tarsi mano alter ego, lyg pats būčiau atsidūręs savo darbe.
Iš tiesų tai tik naudingas atsitiktinumas. Kaip ir mano atspindys lange. Juk pasakoju apie savo gyvenimą, apie žmones, kurie mane supa. Apie tuos, su kuriais nuolat važiuoju iš namų ar į namus.
Atsitiktinumai ar tokios detalės kaip vagone kabantis meninio projekto eilėraštis, reklama ar keleivio skaitomas žurnalas tik padeda aiškiau išsakyti tai, kas man svarbu.
– Bet akivaizdu, kad tai, ką matome, – ne dokumentika. Manipuliuojate realybe?
– Tai tarsi postprodukcija. Pats vaizdas – gryna realybė, dokumentika, bet laiko lygmuo pakoreguotas. Jokių akivaizdžių manipuliacijų – nieko nenupiešiau, nepridūriau iš kitos vietos.
Tik laikas – ne linijinis, supainiotas. Pavyzdžiui, kiekvienoje iš keturių nuotraukų personažai tai išnyksta, tai atsiranda. Bet kai kurie lieka toje pačioje vietoje ir net ta pačia poza.
Jie lyg ir praeityje, ir kartu ateityje. Štai vienas žmogus viduryje tarsi eina, tačiau jei pažiūrėsime į dešinėje sėdinčią merginą, atrodys, kad jis sustingo, įklimpo laike. Juk jos pozos keičiasi, o jo – ne.
– Tai lyg laiko mašina? Kaip tai padarote techniškai?
– Per vieną sesiją telefono fotoaparato mygtuką nuspaudžiu gal kokį šimtą kartų. Bet vienam darbui daugiausia esu panaudojęs dvylika kadrų. Kartais užtenka ir dviejų.
Du ar trys kadrai būna pagrindiniai, o iš kitų pasiimu tik reikalingas detales, perspektyvą. Bet viską – iš tos pačios fotosesijos, jei galima taip pavadinti slaptą fotografavimą traukinyje.
– Atvažiavęs į Niujorką tam tikrą laiką nekūrėte, teko imtis kitokių darbų. Ar tokia kūrybinė pauzė – slegiantis dalykas?
– Ne, net sakyčiau naudingas. Atitrūksti, apsivalai ir gali pradėti iš naujo. Juk kūrybinė rutina irgi pavojinga. Pradedi gaminti produkciją.
– Esate nemažai talkinęs ir tada dar JAV gyvenusiam tapytojui bei kolekcininkui Kaziui Varneliui?
– Pas K.Varnelį buvo daug smagiau ir švariau nei kur nors statybose. Padėjau jam išsikraustyti, supakuoti kolekciją kelionei į Lietuvą. Galėčiau knygą parašyti apie tuos laikus.
Esu įsitikinęs, kad iš jo išgirdau net daugiau įdomių dalykų negu artimi jo bičiuliai.
– Ar pravertė Vilniaus dailės akademijoje įgyta skulptoriaus kvalifikacija?
– Taip, teko dirbti žinomų menininkų asistentu. Dariau skulptūras net tokiai garsenybei kaip Jeffas Koonsas. Dabar Niujorke stovi mano daryta jo „Balionų gėlė“ („Balloon Flower“).
Iš pradžių J.Koonsas manė, kad viską galima atlikti kompiuteriu, tačiau nieko dora nepavyko. Teko viską daryti rankomis.
– J.Koonso dirbtuvė XX amžiaus pabaigoje – tai turbūt kaip Andy Warholo studija septintame dešimtmetyje: Daugybė įvairiausių žmonių, naudingų kontaktų ir šiaip garsenybių? Ar teko daugiau pabendrauti su pačiu menininku?
– Taip, visokių princų užsukdavo. Fotosesijos su žvaigždėmis ir panašūs dalykai. Kai rengdavome maketą kokiam nors konkursui, su J.Koonsu kas vakarą eidavome į barą. Prisibendraudavome iki paryčių.
Bet po to nusprendžiau, kad reikėtų mažiau dirbti, kad liktų laiko kūrybai.
Nusipirkau kompiuterių ir ėmiausi interaktyvaus dizaino, tinklalapių kūrimo. Tuo užsiimu iki šiol. Iš pradžių dirbau kompanijai „Walt Disney“, televizijų tinklams, dabar – įvairiausiems užsakovams.
– Kasdienis darbas skaitmeninėje erdvėje prisidėjo ir prie naujo kūrybos posūkio?
– Taip, todėl šiuos darbus man techniškai buvo ne taip sunku padaryti, kaip gali atrodyti. Nors tam prireikė ir labai daug laiko.
Kai tik išvažiuoju iš namų, nuolat fotografuoju. Dauguma darbų čia daryti mobiliuoju telefonu. Tik spalvoti – fotokamera.
