„Gyvenime laikausi taisyklės: stengiuosi, kad mano fotografija niekam gyvenime nesukeltų skausmo. Teko fotografuoti ir pirmuosius į Pabradę atvykusius pabėgėlius. Tai buvo 1995 metais, kai užsieniečių registracijos centras tik atsidarė. Pamenu, tuomet pabėgėliai buvo daugiausiai senukai, moterys su mažais vaikais“, – kalbėjo daugiau nei poroje šimtų parodų užsienyje dalyvavęs fotografas ir pridūrė, kad kaip ir visur gyvenime, taip ir fotografuodamas turi būti nuoširdus, tik taip nuotrauka pavyks.
– Ar pamenate tą dieną kai pirmą kartą paėmėte į rankas fotoaparatą?
– Fotografuoti pradėjau dar besimokydamas Mielagėnų vidurinėje mokykloje, buvau aštuntokas. 1968 metų vasarą įsigijau pirmąjį fotoaparatą „Smena“.
– Tuo metu tai buvo brangus pirkinys?
– Taip, atlyginimai buvo maži, ilgai reikėjo tėvus įtikinėti. Kai į viską žvelgiu iš dabartinės perspektyvos, tai pačių fotoaparatų parduotuvių lentynose buvo, bet jie kainavo apie 85 rublius, o vidutinis atlyginimas buvo vos apie 60 rublių. Tą vasarą pamenu dar ir dėl to, kad tais metais Ryžiškės kaimelyje įvedė elektrą, tad ir galimybė daryti namuose nuotraukas atsirado.
– Kada pirmą kartą jūsų nuotraukos buvo įvertintos?
– Pirmą parodą mokykloje surengiau jau devintoje klasėje. Pomėgis fotografuoti tapo savotiška liga ir tam skyriaus labai daug laiko. Fotografijoje, kaip ir visur kitur didžiąją dalį sėkmės lemia darbas. Be darbo nieko nebus...
– Kaip susiklostė, kad dažniausiai fotografuojate gamtos peizažus?
– Užaugau labai gražioje vietoje, pro langą matydavosi ežeras, iki ošiančio miško taip pat vos keli šimtai metrų. Gamta leidžia atsipalaiduoti. Būna išvykstu fotografuoti anksti ryte, kartais gero kadro pagauti nepavyksta, bet bent pasidžiaugiu šiuo išvažiavimu. Juk fantastiški Neries kilpų vaizdai, Švenčionių aukštumoje, prie Žeimenos yra daug be galo gražių vietų.
– Ar tie lietuviai, kurie egzotiškų vaizdų veržiasi ieškoti į užsienį – daug praranda?
– Nežinau, man mieliausia Lietuva, ypač tos, vietos kurias gerai pažįstu Švenčionių krašte, istorinėje Nalšios žemėje.
– Pažvelgus į jūsų darbus, kuriuose užfiksuoti rūkai, saulėtekiai, saulėlydžiai, atrodo, kad reikiamo momento teko laukti labai ilgai – ar tai tiesa?
– Nesu iš tų gyvosios gamtos fotografų, kurie valandų valandas sėdi nekrutėdami ir laukia vieno paukščiuko. Dažniausiai į gamtą fotografuoti važiuoju likus valandai iki saulės tekėjimo ir turiu paprastai išsirinkęs maršrutą.
Nemėgstu žiemos, bet tuomet pavyksta padaryti gerų fotografijų. Pamenu, kartą lauke spaudė didesnis nei 30-ties laipsnių šalis ir viskas buvo padengta fantastiško grožio šerkšnu. Su visa aparatūra kabarojausi į apžvalgos bokštą, o ausys tuo metu raitėsi nuo šalčio, bet kai pamatai prieš save atsivėrusį vaizdą, visai pasimiršta šąlančio rankos.
Fotografas tarsi medžioklinis šuo, pamatęs, kad gali pagauti išskirtį kadrą, darys viską, kad tai pavyktų. Juk pasaulis nuolat keičiasi: ryte, kai gamta nubunda rūke vaizdas kaip pasakoje – kas sekundę vaizdas keičiasi.
– Šiandien visi kraustosi iš proto dėl išmaniųjų technologijų, ar technikos pažanga gali pakeisti profesionalo akį?
– Naujosios technologijos turi daug privalumų, beta atima tikrąjį fotografijos malonumą – nelieka paslapties. Anksčiau nufotografavus nežinodavai, kaip atrodys nuotrauka, dabar apie tai galvoti nereikia, mat galima pažiūrėti iš karto bei padaryti ne vieną o šimtą kadrų. Anksčiau tokių galimybių nebuvo ir nuotrauka gimdavo tik ją ryškinant.
Fotografas prie kiekvienos nuotraukos prisiliesdavo savo rankomis – likdavo tam tikra jo energija, dabar to nebeliko. Kodėl į senas fotografijas taip malonu žiūrėti? Nes jos turi šilumos. Tos akimirkos, kai nuotrauka tik ryškėja popieriuje – pilnos nekantraus laukimo.
– Ar namuose vis dar turite nuotraukų ryškinimo laboratoriją?
– Turiu nedideles patalpas kultūros centre, kur stovi didintuvas ir yra visa reikiama įranga, bet paskutinį kartą teko naudotis senokai. Šiandien juodai baltų fotografijų gamybos procesas yra labai brangus. Kalbu apie išaugusias medžiagų kainas. Tai tapo prabanga. Nėra ir daug vietų, kur tokias nuotraukas daro, įsivaizduokite, jei jau juostos ryškinti siunčiamos į Lenkiją...
– Kaip manote, kas būtent jūsų fotografijose sužavėjo japonus ir iraniečius?
– Sunku pasakyti. Kartais pats nustembu. Pavyzdžiui, esu vienintelis lietuvis fotografas, kurio darbai buvo atrinkti parodai Pietų Afrikos Respublikoje. Kartais, atrodo, geri darbai nepatenka. Matyt, daug kas priklauso ir to, kas į tas fotografijas žiūri.
Jei nuotraukoje esama tam tikro subtilumo, žmonės tai pajaus, kad ir kur jei gyventų. Fotografuodamas turi būti nuoširdus kaip ir visur gyvenime. Nei viena akimirka niekada nesugrįš ir nepasikartos, tad vienos amerikiečių rašytojos žodžiai, kad fotografas yra akimirkos vagis yra visiška tiesa.
Esu labai blogas kritikas, bet man atrodo, kad svarbu jau viena tai, kad žmonės imasi darbo. Nori fotografuoja ir pavagia akimirkas iš greitai besisukančio laiko. Kūryboje neturiu pavydo jausmo ir labiau džiaugiuosi už kitus.
– Tikriausiai ne kartą teko pakliūti ir į komiška situacijas ieškant gero kadro?
– Kartą važiuoju motociklu, žiūri toks gražus rūkas, matau žmonės šieną krauna. Pastatau motociklą, čiumpu stovą, traukiu fotoaparatą ir puolu fotografuoti. Pribėga vienas iš tų dirbusiųjų ir pradeda šaukti, ką aš čia darau. Ir tuomet paaiškėjo, kad jie tą šieną vogė... kai pamačiau, kad su šakėmis rankose vienas jų atskuba aiškintis, kuo greičiau sprukau iš tos vietos.
– Kokių taisyklių laikotės savo darbe?
– Iš tiesų gyvenime laikausi taisyklės: stengiuosi, kad mano fotografija niekam gyvenime nesukeltų skausmo. Teko fotografuoti ir pirmuosius į Pabradę atvykusius pabėgėlius. Tai buvo 1995 metais, kai užsieniečių registracijos centras tik atsidarė. Pamenu, tuomet pabėgėliai buvo daugiausiai senukai, moterys su mažais vaikais. Tai buvo kurdai ir afganistaniečiai. Visuomet tų žmonių atsiklausdavau leidimo. Juk tai į kampą įvaryti žmonės, kurie sutiks su viskuo.
Paskui situacija ėmė keistis ir šiandien kontingentas tame centre jau gerokai pasikeitęs. Tokių nuotraukų padaryti jau nebepavyktų.
Esu fotografavęs jau išeinančius savo gimtųjų vietų žmones. Ir tai visai kitas santykis. Juk eini pas tuos, kurie tave pažįsta ir priima labai svetingai.
Net tie pijokėliai, kurie kasdien būdavo „užpylę“, tą dieną, kai atvažiuodavau fotografuoti, būdavo blaivūs. Žmogus fotografijoje nori būti gražus, nesvarbu, kaip jis gyvena. Jis nori išlikti gražus.
– Esate septynių poezijos knygų autorius, kada pradėjote rašyti?
– Tai nutiko gana atsitiktinai. Poezija man visada buvo ir liks dievų menas. Nuo jaunystės mėgaus skaityti poeziją. Prisimenu kartą stovėjau kartą prie Žiemenio ežero ir sename automobilyje „Moskvič“ grojo radijas Niccolo Paganini, tada ir užrašiau pirmą eilėraštį: „Taip tyliai dūžta bėganti banga, taip tyliai meldžiasi smuikas Paganinio, taip ašara nubėga palengva, taip tylomis gyvenimas praeina...“ Padorią fotografiją galima padaryti bet kokiomis sąlygomis, o eilėraštis turi ateiti.
