Ant sienų – vaizdų projekcijos
Rygoje gyvenančio vieno garsiausių Latvijos šiuolaikinio meno atstovo G.Gabrano skulptūros eksponuojamas dviejose KKKC parodų rūmų salėse. Žiūrovai žvilgsniais varsto ore pakibusius, apšviestus, mistiškai judančius, keistai susiraizgiusius kelių metrų ilgio plastiko gumulus, varveklius.
Parodoje demonstruojami ir vaizdo filmai – galima pamatyti, kaip kito autoriaus sumanymai ir tų pačių jo darbų formos. Prieš šešerius metus pradėjęs lieti tokias plastiko skulptūras G.Gabranas kuria vis sudėtingesnių formų ir ornamentų kompozicijas tęsdamas tai, ką yra kūręs anksčiau.
Fantastiškos išvaizdos liejiniai nuskenuoti kompiuteriniu tomografu, todėl žiūrovai, žvelgdami į vaizdo projekcijas ant sienų, juos mato 3D formatu. Tiesa, jiems reikia užsidėti specialius akinius – tuomet pritemdytoje salėje eksponuojami objektai nušvinta, tarytum atsiveria iš vidaus.
Parodyta skrandžio bakterija
Parodų rūmų fojė vos išsitenka naujausias G.Gabrano darbas – keramikos instaliacija „Food“. Jos ašimi tapo genetiškai pakeista žmogaus organizmo bakterija, pasirodo, virškinanti celiuliozę, medieną ir kitokias žaliavas. Ji eksponuojama ne mėgintuvėlyje, o specialioje stiklo kapsulėje. Šalia – stulpai su nuorodomis, kokius biologinių produktų pakaitalus galima dirbtinai pagaminti modifikuotoje tokių skrandžio bakterijų terpėje.
Žaismingą instaliaciją, kaip meno ir mokslo sąveikos pavyzdį, G.Gabranui padėjo kurti jo bičiulis mikrobiologas Janis Liepinis. Ką tik atgabentas iš Aisputės rygiečio kūrinys KKKC lankytojams primena šiuolaikinio meno estetikos ir genetikos, bionikos tyrinėjimų sintezę.
Autentiškumo siekiantis parodos „Mutantų atranka“ autorius sumanęs žengti dar toliau – nori eksponuoti laboratorijoje modifikuotą savo skrandžio bakteriją.
Baisias medūzas, šiurpių monstrų galvas primenančios plastiko skulptūros išdėliotos mažesnėje salėje, o jos sienas dengiančios polietileno plėvės išmargintos nuotaikingais A.Gabrano ir jo komandos eskizais.
Žiūrovai šioje salėje gali nesivaržydami rodyti, ką sugeba. Drąsesni taip ir daro – čiupę padėtus flomasterius ir teptukus, linksmai margina sienas. Piešiniai ant sienų kaskart mutuoja – papildomi vis naujais ekspresyviais siužetais.
Kūrėjo pagalbininkai – žiūrovai
„Toks žiūrovų sąlytis su mano kūryba – irgi savotiška evoliucija, natūraliosios atrankos forma, kai naujos temos, prasmės ir siužetai užkloja sumanytą pirminį klodą. Todėl visi ranką prie sieninės tapybos pridėję dailininkai yra mano parodos bendraautoriai, jie gali įsirašyti šį faktą į savo kūrybos biografiją“, – šypsosi G.Gabranas.
Latvijos menininko kūryba lyginama su selekcine praktika, kai įvairūs augalai, paveikti radiacijos ar chemikalų, genetiškai mutuoja, įgyja naujų savybių. Iš jų vėliau atrenkami naudingiausi, išvedamos naujos rūšys, net kuriami ekologiški produktai. G.Gabrano plastikiniai kūriniai irgi evoliucionuoja įvairiais lygmenimis.
„Jis mums rodo, kas nutinka, kai menininkai savo kūryboje sistemingai naudojasi tais pačiais pasaulio evoliucijos principais ir algoritmais, būdingais ir gamtos reiškiniams, ir įvairioms socialinėms struktūroms“, – pristatydamas G.Gabrano parodą pažymėjo KKKC vadovas ir menotyrininkas Ignas Kazakevičius.
Meno forumuose sulaukia dėmesio
G.Gabrano darbai, kurių išvaizda nuolat kinta, sulaukė išskirtinio vertintojų dėmesio tarptautinėse Venecijos, San Paulo, Maskvos meno bienalėse, jie eksponuoti įvairiose personalinėse ir grupinėse parodose. KKKC parodų rūmų erdvėse Latvijos menininkas pristato jau šeštos kartos plastiko skulptūras.
Ar tai, ką daro G.Gabranas, yra dar viena šiuolaikinio meno atmaina? Pats autorius dėl apibūdinimų galvos nesuka: „Kaip kam patogu, tegul taip ir vadina. Senųjų meistrų nutapyti didikų portretai, peizažai irgi yra savitai modifikuotos anų laikų tikrovės atspindžiai – jų autorius amžininkai galbūt irgi vadindavo modernistais.“
Prieš dešimtmetį G.Gabranas kitokią savo kūrybą eksponavo Vilniaus šiuolaikinio meno centre. Nelabai mėgstantis kalbėti apie savo kūrybą menininkas atsakė į „lrytas.lt“ klausimus.
– Kaip jums pavyksta sukurti netikėčiausių formų skulptūras?
– Nieko sudėtinga – lydytą plastiką pilu į šaltą vandenį, masė stingdama išsiraizgo, įgyja savitų ir nepakartojamų formų. Atrinktus gražiausius ir įdomiausius darinius vėliau jungiu, komponuoju, tarsi kryžminu vieną kompoziciją su kita. Nepavykusias perlydau arba naudoju kurdamas naujas skulptūras.
Kai kuriuos savo kūrinius aš skenuoju. Po to montuodamas ir rodydamas vaizdo filmus atskleidžiu daugiau – žiūrovai pamato, kaip keitėsi vaizduojamų objektų išvaizda, kaip plėtotos pirminės kūrinių idėjos.
– Įvaldę tokią techniką menininkai viso kūrybos proceso nebekontroliuoja?
– Pradinis veiksmų planas, koks nors idėjų modelis, aišku, egzistuoja – dirbu kaip režisierius scenoje, bet vėliau procesai tampa visiškai nenuspėjami. Žaliava, iš menininko rankų išslydusi į kitokią stichiją, keičia savo pirmykštį pavidalą – dabar jau pati save organizuoja ir kontroliuoja. Tai be galo įdomus procesas.
Materialių dalykų evoliucionavimas gamtoje, žmogaus veiklos srityse, taip pat ir mene yra gana prieštaringas, vienaip ar kitaip susietas su chaosu ir tvarka. Kūryboje šie komponentai vienodai svarbūs ir reikalingi.
– Kas paakino būtent taip kurti kitokią realybę, modifikuoti ją savaip?
– Technologinės gudrybės – joks išradimas. Latviai nuo seniausių laikų metalo dirbtuvėse pila į vandenį karštą alavą ir šviną – vyksta panaši kūryba. Lietuvoje, girdėjau, panašūs ritualai atliekami su tirpstančiu vašku – vandenyje stingstančių ir keičiančių savo pavidalą medžiagų dariniai siejami su burtais, pranašystėmis.
Protingiausia mokytoja – gamta. Iš ugnikalnių gelmių ištryškę žaižaruojantys lavos liežuviai stingdami irgi virsta įvairių formų uolienomis, kalnagūbriais, kitokiais nuostabiais dariniais. Beveik visur įžvelgiami tokie patys mus supančios aplinkos ir pagrindinių jos evoliucijos dėsnių algoritmai, nes jie yra universalūs.
– Jūsų darbai ne tik intriguoja, bet ir skleidžia neaiškios baimės nuojautą. Gal tai – perspėjimas apie grėsmę, globalias katastrofas, genų inžinerijos, naujų mutantų keliamus pavojus?
– Nereikia iškart pulti į paniką – viską šiame pasaulyje galima vertinti ironiškai. Arba vadinti kitaip – pavyzdžiui, natūraliąja atranka, kai išlieka tik atspariausios gyvybės formos ir rūšys. Taip buvo ir visada taip bus.
Sudėtingi evoliucijos procesai, kurių patys negalime organizuoti, jų nevaldome, visada yra susieti su tam tikra baime, grėsmėmis, galimų permainų ir egzistencinių pavojų nuojauta.
– Ar jaučiate, kad jūsų kūryba yra aktuali, virpina žmonių sielas?
– Šiaip jau dėmesio nepasigendu, bet apie darbus verčiau klauskite žiūrovų. Ši paroda – mano žvilgsnis į pasaulį ir į aplinką, kurioje gyvenu. Bet ji yra tik dalis to, ką regiu, jaučiu ir girdžiu, nes po šia saule niekas nestovi vietoje.
Nesu civilizacijos krizių, apokaliptinių reiškinių pranašautojas, nors pasaulis keičiasi radikaliai, kinta požiūris į tradicijas, kultūrą. Bus dar daugiau chaoso ir prieštaravimų, o evoliucijos vektoriai, kaip visada, – nenuspėjami. Nebūtina, kad visi mano kūrybą suvoktų ir vertintų taip kaip aš. Jeigu sužadinamos kitokios mintys, vadinasi, vyksta evoliucinė atranka – smalsūs žiūrovai pratęsia kūrybos procesą, jis kinta, įgauna naujų prasmių.
