A.Rebetezas (g. 1986) – nuo 2009 m. parodose dalyvaujantis menininkas. Jis baigė prestižinę Vevė fotografijos mokyklą Šveicarijoje, 2010 m. laimėjo Tarptautinio Arlio fotografijos festivalio „Photo Folio“ apdovanojimą, 2012 metais tapo EWZ – Šveicarijos fotografijos apdovanojimų bei Kieferio Hablitzelio prizo laimėtoju. 2013-aisiais menininkas, įveikęs 800 konkurentų, gavo Tarptautinį Vevė prizą. Per mažiau nei šešerius metus A.Rebetezo kūryba pristatyta įvairiose galerijoje bei muziejuose daugiau kaip 20 pasaulio šalių, jai skirtos 5 knygos.
- Grubiai galima išskirti dvi šiuolaikinio meno vertintojų grupes. Vienų nuomone, šiuolaikinio meno neįmanoma suprasti be išsamaus paaiškinimo ir daugybės tekstų, tad jis – vis mažiau patrauklus plačiajai visuomenei ir išgyvena krizę. Kitų nuomone, šiuolaikinio meno supratimui būtinas išsilavinimas ir žinios, kaip ir bet kuriai kitai kultūros, mokslo sričiai. Ar jūs sutinkate, kad mums būtinas specialus pasiruošimas, kad galėtumėm mėgautis šiuolaikiniu menu? Jei taip, kokia būtų instrukcija norint suprasti jūsų darbus? – pasiteiravau A.Rebetezo prieš parodos Klaipėdoje atidarymą. – Viskas priklauso nuo to, koks tai menas. Man atrodo, kad aš kuriu tai, kas primena poeziją. Mes neprivalome iki galo suprasti poezijos, mes turime ją pajusti. O jeigu nieko nepajaučiame, galime skaityti kitas eiles arba eiti žiūrėti kito menininko darbų. Žinoma, tam, kad mėgautumėmės poezija, mums reikia mokėti skaityti, bet vizualiųjų menų atveju mums reikia tik žiūrėti. Jei niekas neįvyksta – tai neįvyksta. O jeigu kyla jausmas, jei atsiranda smalsumas, susidomėjimas, tai puiku. Aš taip pat tikiu populiariuoju menu, kuriuo džiaugiasi vaikai bei suaugusieji.
Kalbant apie instrukciją žiūrinti mano darbus, manau, kad reikia vadovautis savo jausmais. Kuriu meną, kad sužadinčiau svajones ir įkvėpimą. Negaliu kontroliuoti, kaip reaguos žmonės, tačiau stengiuosi sukurti meno visatą, kuri būtų suprantama.
- Esate pripažintas fotografijos srityje (Arlio fotografijos festivalio „Photo Folio“ laimėtojas, Vevė apdovanojimas ir kt.). Ar laikote save fotografu?
– Aš – menininkas. Daugiausia – fotografas ir vaizdo menininkas, bet vis dažniau kuriu instaliacijas, skulptūras ir kt. Kūrybai nėra ribų. Nesenai surengiau parodą teatrui, šiandien kuriu skulptūras. Aš tiesiog jaučiuosi menininkas, nesvarbu, kad baigiau fotografijos studijas. Man neįdomus kategorizavimas – galiu rengti fotografijos parodas ar kurti piešinių instaliacijas. Galimybių – begalės.
- Kokia jūsų nuomonė apie fotografiją? Ar ji pakankama medija šias laikais, kai visas pasaulis nukariautas vaizdų? Juk jūs taip pat naudojate įvairias raiškos priemones savo projektuose.
– Be abejo, vaizdai mus valgo... Stengiuosi kurti itin originalias fotografijas, bet, žinoma, viskas prapuola internete ir vaizdų gausybėje. O štai parodose galime praleisti daugiau laiko ir pasinerti į siūlomą pasaulį. Kaip minėjau, studijavau fotografiją, bet kuriu naudodamas ir kitas raiškos priemones, ir tai susiklostė natūraliai. Kai kuri mažus pasaulius, tau reikia namų, žmonių, draugų, partnerysčių, metalinių įrankių, akrobatų, seno medžio lentų, makiažo priemonių ir sekti savo širdimi.
- Koks jūsų ir visuomenės santykis? Ar jūs pasyvus stebėtojas, ar aktyvus žaidėjas?
– Skaitau laikraščius internete, kalbuosi su žmonėmis savo kaimelyje ir draugais, kurie visur išsibarstę. Dirbu savo darbą ir, matyt, dalyvauju tam tikrame Šveicarijos kultūriniame gyvenime. Bet visuomenėje nesu prisiėmęs aktyvaus vaidmens. Tiesiog kartais įdarbinu draugus, rengiu geras parodas ir dažnai dėl to žmonės šypsosi arba gauna ką nors daugiau.
- Sakote, kad niekada tiksliai nežinote, kaip ir kuo baigsis jūsų kūrybiniai sumanymai. Kada ir kaip atsiranda galutiniai sprendimai?
– Niekada nepriimu galutinių sprendimų. Dažniausiai viskas vyksta instinktyviai. Žinoma, aš mąstau, redaguoju, rūpinuosi visais elementais, bet tai – natūralus procesas. Aš privalau būti patenkintas tuo, ką sukuriu, tad dirbu tol, kol pajuntu, kad taip ir turi būti. Nuoširdumas – mano variklis. Kitaip tariant, aš kuriu savo širdimi, jausmais bei piešiniais, kuriuos nešiojuosi savyje, tačiau galų gale menas sukuriamas mano rankomis. Ir kai manęs paklausia, kokia programa apdoroju vaizdo medžiagą, atsakau – savo sumautomis rankomis.
- Lietuvoje vis dar gaji menininko individualisto samprata. O štai jūs dažniausiai dirbate ne vienas. Kokių privalumų (trūkumų) teikia kokūryba? Ar, jūsų nuomone, kokūryba yra išskirtinis jaunosios menininkų kartos bruožas?
– Dirbu su daugybe žmonių. Bendradarbiauju su architektais, dailidėmis, menininkais, muzikantais, elektrotechnikos specialistais, (už)šaldymo inžinieriais, dekoratoriais, aksesuarų specialistais ir t.t. Viskas priklauso nuo projekto, biudžeto ir termino. Bet kuo daugiau mūsų yra, tuo daugiau galimybių sukurti ką nors gera, pasitelkiant kitų žmonių žinias. Žinoma, kartais piešiu ir kuriu skulptūras vienas, bet rezultatas dažniausiai būna geresnis, kai turi komandą.
Ar tai išskirtinis jaunosios kartos bruožas? Nežinau, yra daug kuriančių porų, bet manau, kad taip kurti visą gyvenimą – sunku. Aš nenoriu vesti savo partnerio visam gyvenimui, nesvarbu, koks artimas jis ar ji man būtų. Kita vertus, visais laikais žmonės dirbo kartu su kitais. Dirbti su draugais, kurti padedant kitiems žmonėms, tai – puiku. Tiesą sakant, savo kūrybos partneriais aš laikau ir modelius, asistentus – tai žmonės, išmanantys tai, ko nežinau aš. Jie visi turi ką pasakyti ir išreikšti, taigi mano tikslas yra kurti kartu su kitais, nes taip – geriau.
- Girdėjau, kad esate Šveicarijos ūkininkų grupės „Cowboy Noir“, kuriančios filmus ir nuotykius, narys. Turėtumėte sutikti, kad skamba gana neįprastai. Gal galite papasakoti apie šią grupę ir jos veiklą?
– Su grupe draugų prieš dvejus ar trejus metus nuvykome į Nigeriją kurti vaidybinio filmo, visai mėgėjiško stiliaus. Tai buvo nuostabus nuotykis, bet blogas filmas. Filmo pavadinimas tapo ir mūsų kolektyvo pavadinimu. Šiuo metu neįgyvendiname jokio projekto, bet gal netrukus važiuosime į Abchaziją. Mėgstu keliauti, atsidurti pamirštuose kraštuose ar dideliuose miestuose ir visada randu ką nors, kas praturtina mano kūrybą ir mane. Abchazijoje vyks kūrybinės dirbtuvės ir sumanymas šiuo atveju yra duoti, o ne pasiimti iš karą išgyvenusios šalies.
- Keliaujate po visą pasaulį ir tikriausiai lengviau jus sutikti Japonijoje nei jūsų gimtajame kaimelyje. Kas atsitiko, kad parodą rengiate Klaipėdoje, Lietuvoje?
– Susitikome su Dariumi Vaičekausku (LFS Klaipėdos skyriaus pirmininku) Arlio fotografijos festivalyje prieš kelerius metus. Jis susisiekė su manimi ir aš sutikau. Nepaprastai laimingas turėdamas galimybę atrasti naują šalį, eksponuoti savo darbus puikioje galerijoje ir susitikti naujus žmones, pristatyti savo kūrybą kitoje kultūroje ir, žinoma, smagiai praleisti laiką. Ką nors sukurti taip pat būtų puiku. Pamatysime!
