– Vaikystės metais kaime knyga buvo retenybė. Turėjome mokyklinių vadovėlių. Dabar mano bibliotekoje dominuoja meno knygos, albumai. Kelionėse visų pirma aplankau knygyną. Žiūriu į knygų naujienas, viršelius. Jeigu knygyne knyga krenta į akį – ją būtinai perku. Radęs enciklopediją žiūriu, ar ten esu.
Kartais randu albumų, kur mano darbai atspausdinti. Neseniai aptikau kelias tokias knygas: „Graphic. Carnet de croquis: A la source de la création visuelle“ (2010) ir „Presenting Shakespeare“ (2015). Abiejų autorius – pasaulyje garsus grafinio dizaino tyrinėtojas Steven Heller. Dar viena – „Fifty Years of Illustration“ (Lawrence Zeegen, Caroline Roberts, 2014).
Jei knygų mugėje man kas patinka, bet neparduodama, tada ieškau galimybių tą leidinį gauti. Kartą, vaikščiodamas po Liuksemburgą, knygyne pamačiau anglų dailininko ir režisieriaus Dereko Jarmano eskizinių piešinių albumą. Tai garsaus filmo apie tapytoją Caravaggio autorius, kažkada lankęsis ir mano dirbtuvėje. Pagalvojau, gal nusipirksiu vėliau. Kitą dieną, jau išvažiuojant, knygynas buvo ne pakeliui, o apie tą knygą vis svajojau. Tada parašiau laišką po Liuksemburgą mane lydėjusiam aktoriui Vytautui Kraujaliui, o jis man tą knygą ėmė ir atsiuntė. Ačiū jam. Kartais knygą gaunu dovanų – tai didelis džiaugsmas. Mano bibliotekoje buvo daug vaikiškų paveikslėlių knygų (picture books). Jas išdovanojau anūkams.
Knygose mėgstu piešti, pavyzdžiui, pratęsti paveikslus. Taip, kaip pripiešiau spausdinimo lapus, eksponuotus parodoje „Pratęsti paveikslai“ (galerija „Kunstkamera“, Vilnius, 2014). Mėgstu piešti ir poezijos knygose. Ypač man tinka puslapiai su trumpais eilėraščiais.
Labai gerbiu tuos leidėjus, kurie stengiasi, kad kiekviena knyga būtų kaip meno kūrinys. Ir atvirkščiai – iškart matau, kurios knygos išleistos paskubom, paviršutiniškai. Mano knygų lentynoje pagarbi vieta skirta knygoms iš Lietuvos. Kitoje – knygos iš Japonijos. Ryšys su tuo kraštu glaudus jau daugiau nei trisdešimt metų.
- Savo vaikiškų knygų kolekciją dovanojote anūkams. Papasakokite daugiau apie juos. Ar esate kūręs ką nors specialiai jiems?
– Konstantinui (Konstanty) – ketveri metai. Gyvena Varšuvoje. Jo gimtadieniui sukūriau popierinio teatro modelį, kurį įgyvendinti man užtruko visą savaitę. Nunešęs žiūrėjau, kokia reakcija. Aišku, susidomėjęs apžiūrėjo, pavartė miniatiūrinę knygelę ant miniatiūrinio staliuko. Kiti atnešė automobilį, traukinį ir t. t. Taigi tą dieną Konstanty žaidė tuo, kas važinėja po kambarį...
Kitą kartą jam nunešiau popieriaus tūbelę, simbolizuojančią medį. Buvo ir toks nuotykis. Prieš mano dirbtuvės langus augo seni medžiai. Miestas nutarė praretinti. Kaip nupjauti? Ogi taip – nuo viršaus, pirma šakas. Į medį įlipo jaunas vyrukas, pjovė, šakos krito žemyn, po to – medžio kamieno dalys. Pjovėjui besileidžiant žemyn, kiemas buvo pilnas medžio kaladžių... Taigi anūkui vizualiai aiškinau, kaip pjovė medį. Popieriaus tūbą karpiau žirklėmis, ant grindų krito popierinės kaladėlės. Konstanty įsijautęs žaidė. Aišku, padariau miniatiūrinį žmogelį su pjūklu ir parodžiau, kaip jis buvo prisirišęs prie medžio.
Krokuvoje gyvena mano dukros Barboros dukros – penkiolikmetė Laura ir septynerių Melanija. Neseniai buvau pakviestas į Krokuvos operos teatrą, kur Melanija šoko scenoje. Būryje perrengtų šokėjų buvo sunku ją atskirti. Bet Melanija buvo laiminga vien dėl to, kad atvykau. Po spektaklio jaunoji šokėja man asmeniškai rodė pozas, tarsi garsioje Degas skulptūroje „Šokėja“.
Kai atvažiuoju į Krokuvą, anūkės man groja įvairiais instrumentais. Jos abi nuo mažens mokomos baleto, groti fleita, smuiku, pianinu. Tiesiog negaliu atsistebėti. Aš joms piešiu. Melanija savo kambaryje paprašė nupiešti ant sienų. Taigi piešėme abudu ir juokėmės iki ašarų. Po to Melanija sako: „Pabūk, neišvažiuok.“ Ji linksmo būdo, o Laura rimta, susikaupusi. Atrodo, nori būti dailininkė.
Kartą nuėjome su Laura į teatrą. Per pertrauką sakau, kad tas spektaklis man nepatinka, – buvo apie karą, Hitlerį. Laurai taip pat nepatiko, tad abu solidariai išėjome nesulaukę pabaigos. Laurai šokant baletą padariau ciklą fotografijų. Tos nuotraukos tokios fainos – neįtikėtina, kaip jos perteikia šokį ir jaunąją šokėją.
Mano sesers Apolonijos anūkė Brigita studijuoja meno istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Rašo diplominį darbą apie mano iliustracijas. Jau ne kartą atsakinėjau į šimtus jos klausimų. Dalios Kutavičienės režisuotame filme „Liūdesėliai“ Brigita dar maža mergaitė su kasomis. Tada, befilmuojant Panevėžyje, sukūriau ciklą piešinių „Brigitėlės kasos“.
- Vilniaus knygų mugėje pristatote naujausią savo knygą – aukštaičių tarme parašytą poemą „Giedanti gaidžio galva“. Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė kūrinį įvardija kaip „įtaigią fantasmagoriją, magišką realizmą“. Kaip gimė ši knyga?
– Magiškasis realizmas – gal ir taiklus apibrėžimas. Taip yra, kad tų laikų – apie aštuntąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį – gyvenimas, žiūrint iš šių laikų perspektyvos, iš tiesų yra magiškas. Poemą rašiau apie dvejus metus. 2013 metais sėdėdamas Varšuvos oro uoste ir laukdamas lėktuvo išsiėmiau užrašų knygelę ir vietoj piešinio parašiau žodžius: „Sėdim su sesėm nuleidę galvs...“.
Pirmąjį variantą apsistojęs Vilniuje, viešbutyje, perskaičiau kompozitoriui Broniui Kutavičiui ir jo žmonai, po to, Kūčių vakarą, Panevėžyje – seserims. Paprašiau, kad pažadėtų neverkti. Bet skaitant poemą mano balsas pradėjo virpėti ir akyse pasirodė ašaros. Vėliau poemą dar šlifavau, plėčiau. Ji parašyta su begaliniu įsijautimu. Toks įspūdis, kad visi poemos veikėjai ir dabar gyvena, vaikšto, kalba, dainuoja, barasi. Aš juos matau kasdien visur. Aišku, ir to meto nuotraukose.
Gerai, kad fotografavau. Dabar tos nuotraukos – mano briliantai, mano turtas. Nuotraukas rodžiau Norvegijoje, Korėjoje, Japonijoje, reakcija fantastiška. Žmonės skirtingose pasaulio šalyse jaučia, kas yra tikra, nuoširdu. Koks tyro vandens skonis iš to Lepšių kaimo šulinio. Mintimis į tas vietas, tuos laikus grįžtu labai dažnai.
Dar 1993 metais sukūriau spektaklį „Baltas briedis“, skirtą tėvams ir tam kaimui prie Panevėžio. Jį rodėme ir Vilniuje. Panevėžyje 1996 metais rodžiau instaliaciją „Pamatai“. Tai buvo trijų pastatų – trobos, klėties ir tvarto – Lepšių kaime pamatai. O to spektaklio plakatas 1994 metais Toyma miesto Modernaus meno muziejuje Japonijoje laimėjo aukso medalį. Tokia magija. Manau, kad mano gyvenime tokie magiški ženklai būna su mamos palaiminimu.
- O kaip radosi piešiniai šiai knygai? Ar tai piešiniai iš kelioninių Jūsų užrašų knygučių, kurių turite per 300?
– Piešiu visada ir visur. Viena linija kuriu savotišką pasaulį. Tie piešiniai kalbasi su poema – ne iliustruoja, o kalbasi. Realybė – mano šaltinis. Štai prieš kelias dienas būnant Berlyne kilo daug minčių. Grįžęs nutapiau pastele paveikslą „Mano krepšys“, parašiau ir straipsnį.
Jau seniai rašau kultūros leidiniams Lietuvoje, visų pirma – „Kultūros barams“.
Rašymas – mano kasdieninė pirštų gimnastika. Rašau kompiuteriu vienu pirštu. Gaila, kad neseniai jį stipriai suspaudė durys, buvo daug skausmo. Dabar juo sunku piešti gražią liniją.
- Užsiminėte apie kompozitorių Bronių Kutavičių. Jūsų kūrybinė draugystė tęsiasi daug metų. Ar svarbi Jums muzika kuriant? Gal klausote muzikos per ausinuką keliaudamas, piešdamas oro uoste?
– Draugaujame su B.Kutavičiumi nuo seno. Pagal lenkiškai išleistą mano eilėraščių rinkinį jis parašė kūrinį „Erotikos“. Taip pat „Aštuonios Stasio miniatiūros“. Gal ir šiai poemai sukurs muziką. Turiu vilties. Ausinukai – niekada. Klausausi pasaulio garsų. Girdžiu muzikos klubo triukšmą už dirbtuvės sienų. Tai baisu, lyg būtų pasaulio galas. Pro dirbtuvės lubas taip pat girdėti viskas. Ten privati teatro mokykla, kasdien studentai treniruoja balsą šaukdami: „O mama, mama, mamo...“
- Poemą rašėte aukštaitiškai. Bendraudamas su artimaisiais ir keliaudamas po pasaulį nuolat kalbate keliomis kalbomis. Kaip jaučiatės būdamas kultūros nomadu?
– Kalbu beveik šešiomis kalbomis: lietuvių, lenkų, rusų, anglų, šiek tiek vokiškai ir vos vos prancūzų. Bet svarbu, kad tų kalbų erdvėje galiu judėti, galiu pasakyti „labas“, galiu paklausti kelio, jei reikia, ir nusikeikti. Svarbu mokėti bent vieną lietuvišką dainą, kuri sušildo dažnai šaltas svečiose šalyse sutiktų žmonių širdis. Pasaulis nedaug žino apie Lietuvą, todėl kiekvieną progą verta išnaudoti nešant žinią. Tikiu, kad tą gaidžio galvos giedojimą išgirs tie, kuriems įdomi ši Europos dalis.
- Ištikimiems Jūsų gerbėjams svarbu sužinoti, ar bus knygų mugėje eksponuojama Jūsų darbų?
– Mugėje, Knygų šalies kūrybinėje studijoje kursiu piešimo performansą „Mamos linija“.
Stasys Eidrigevičius 2016 m. tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje
Vasario 26 d., penktadienį:
15.00 val. Forumas-LRT studija: Stasio Eidrigevičiaus knygos „Giedanti gaidžio galva“ pristatymas. Dalyvauja autorius, Dalia Kutavičienė, Vladas Braziūnas (Apostrofa, Lenkijos institutas Vilniuje, Knygų šalis).
16.00 val. „Apostrofos“ stende 5C.11 bendraus su skaitytojais ir dalins autografus.
17.30–18.30 4 salė. Knygų šalies kūrybinė studija: Teatrinis Stasio Eidrigevičiaus piešimo performansas „Mamos linija“.
18.30–19.00 ten pat bendraus su skaitytojais ir dalins autografus.
Vasario 27 d., šeštadienį:
Knygos kino salėje (1 salė):
14 val. Stasys Eidrigevičius vaidina save: „Buzkaši – stepių daina / Bouzkachi, le chant des steppes“. Režisierius Jacques Debs, 2008, 90 min., Prancūzija, Uzbekistanas, dokumentinė pasaka, anglų k., liet. subt. (Kauno kino festivalis)
16.00 val. Dokumentiniai filmai apie Stasį Eidrigevičių „Penkios novelės apie Stasį“ (rež. V. V. Landsbergis, 1994, 18 min.), „Svečiuose pas save / Gościem u siebie“ (rež. A. Biedrzyski, 2009, 20 min., lenkų k., liet. subt.). Dalyvauja: Stasys Eidrigevičius (Apostrofa, Lietuvos kultūros institutas)
Visomis mugės dienomis veiks Stasio Eidrigevičius kūrybinė erdvė „Duoną raikanti linija“. 4 salė. Knygų šalies kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“
Knygų šalies žinios
