Nesislėpė tėvo šlovės šešėlyje
Lietuvių dailės klasiko tapytojo Algirdo Petrulio sūnus Klaudijus Petrulis visą gyvenimą buvo apsuptas paveikslų ir juos kuriančių žmonių, tačiau glaudus sąlytis su meno korifėjais nenustelbė jo noro ieškoti savitų kelių. Dabar šio dailininko kūryba po jo mirties nuo ūmios kraujo ligos statoma į vieną gretą šalia tėvo paveikslų.
Ryškiausi K.Petrulio ekspresionistinės tapybos bruožai atsiskleidžia Baroti galerijos surengtoje parodoje – racionalios, geometrinės formos jo paveiksluose kupinos paslapčių, kurias siūloma įminti patiems žiūrovams, persmelktos keistų siurrealistinių užuominų.
K.Petrulis dažniausiai tapydavo ne teptuku, o mentele ar peiliu. Šmaikštūs, ironiški, kartais net pabrėžtinai šiurkštaus paviršiaus, vyriški, o kartu lyriški jo kūriniai neretai trikdė menotyrininkus, bet visuomet intriguodavo publiką. Kūrinių faktūra jam buvo ne mažesnė vertybė nei jų spalva arba forma.
Niekada nebijojęs eksperimentuoti K.Petrulis kūrė koliažus, įvairius objektus, tapė paveikslus-laikrodžius. Beje, šia aistra menininkas vėliau užkrėtė visiškai kitokia maniera tapančią savo gyvenimo draugę J.Mykolaitytę – jos paveiksluose irgi pradėjo tiksėti laikrodžiai.
„Klaudijus negyveno tėvo šlovės šešėlyje, nebuvo susireikšminęs, ne vieną kartą paklaustas, ar garsi tėvo pavardė padėjo jam tapti žinomu dailininku, piktokai žybtelėdavo akimis, o paskui nušypsodavo: „Jums nepavyks manęs įžeisti“, – per parodos atidarymą prisiminimais dalijosi J.Mykolaitytė.
Labiau patikdavo irtis prie srovę
Vilnietis K.Petrulis buvo dažnas svečias Klaipėdoje, nes mėgo jūrą – nusėtą ne vasarojančių poilsiautojų, o apledėjusią, blaškomą žvarbių rudens vėjų. Ypač šilti santykiai menininką siejo su senamiestyje įsikūrusia Baroti galerija, kurioje surengė ne vieną savo parodą. Savo kūrybą čia eksponavo ir jo tėvas A.Petrulis.
Menotyrininkė Danutė Zovienė Anapilin išėjusį tapytoją apibūdina kaip maištiningos sielos, savita menine kalba prabilusį po ilgų ir klaidžių ieškojimų menininką: „K.Petrulis visada plaukė prieš srovę vis labiau toldamas nuo tradicinės lietuviškos tapybos, nuo jam dėsčiusių lietuvių dailės klasikų ir jų suformuluotų postulatų“.
Kaip būtų susiklostęs K.Petrulio gyvenimas, jeigu jis nebūtų kilęs iš garsaus dailininko šeimos? Į šį retorinį klausimą atsakymo nėra. Žinome tik tai, kad dailininkas nepavargdamas įrodinėjo sau ir kitiems, jog įmanoma ir kitokia tapyba, jam nepritrūkdavo idėjų. Gal tik laiko visiems sumanymams įgyvendinti ne visada užtekdavo.
„Man patinka paveikslai, kurie tarsi sakiniai – turi ir pradžią, ir pabaigą“, – kartą prasitarė K.Petrulis.
Menotyrininkė Ugnė Dalinkevičiūtė žengiantiems į K.Petrulio kūrybos pasaulį pataria nesupainioti durų: „Jo plastinių kompozicijų elementai – labai skirtingi, provokuojantys, besiaiškinant užkoduotas prasmes apima azartas. Įtariu, kad autorius tą azartą skatindavo tyčia ir vėliau pats tuo mėgavosi iš šono pašaipiai žvelgdamas į žiūrovų pastangas suvokti jo kūrinių esmę“.
Nuostabiausia, kad tos prasmės gali keistis, todėl kas nors, žvelgdamas į K.Petrulio paveikslus, kažin galėtų kaip koks orakulas atskleisti teisingiausią jų šifrą.
Uoliai propagavo ir kitų kūrybą
„Jo paveikslai panašūs į netikėtus sapnų vaizdinius, kurių atsibudus neįmanoma arba net ir nesinorėtų prisiminti. Bet sapnų pėdsakai išlieka atmintyje. K.Petrulis tapė taip, tarytum norėtų mums kažką labai svarbaus priminti. Pasiklydę mūsų atmintyje vaizdai nusėda jo paveiksluose“, – tvirtina U.Dalinkevičiūtė.
Mėgęs smagią kompaniją, nepamainomas pokštininkas K.Petrulis, be kita ko, buvo ir puikus parodų, tarptautinių meno bienalių, kitokių kultūros renginių įkvėpėjas bei organizatorius. Net sunku įsivaizduoti, kaip be šio energingo kūrėjo atrodys ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos meno peizažas.
Pastaraisiais metais K.Petrulio ir J.Mykolaitytės darbai nuolat keliavo ne tik po pačias įvairiausias užsienio šalis, bet ir po Lietuvos miestų bei miestelių parodines erdves.
„Už Klaudijaus pečių aš visada jaučiausi kaip už mūro – namuose jis viską sutvarkydavo, o man likdavo tik tapyti. Po jo mirties teko išmokti daugelio dalykų. Netikėtas ir skaudus likimo smūgus mane prislėgė, tiesiog išmušė vėžių – kurį laiką apie kūrybą negalėjau net pagalvoti, tik dabar pradedu atsigauti“, – kalbėjo J.Mykolaitytė.
Menininką primins paveikslai .
K.Petrulis labiausiai nemėgo skambios retorikos, jam buvo tikra kančia sugalvoti savo kūrybos parodų pavadinimus, nes trečias žodis sakinyje jau atrodė perteklinis. Paveikslus dažniausiai įvardydavo žmona Jūratė, su kuria Klaudijus dažnai rengdavo bendras parodas. Skirtingo braižo kūrėjų pora dirba lyg vienas mechanizmas.
J.Mykolaitytei nebuvo lengva sudaryti pomirtinę vyro kūrybos palikimo parodą, nes K.Petrulio nutapyti paveikslai namuose ir dirbtuvėje nedulkėdavo – greitai iškeliaudavo į platųjį pasaulį. Nemažai dailininko kūrinių saugoma muziejuose, meno galerijose, privačiose kolekcijose.
„Klaudijus žodžio kišenėje neieškojo, idėjas generuodavo žaibiškai. Jis viską darė akimirksniu ir atsisveikino su visais irgi labai greitai – taip, kad mes net nespėjome susivokti, kas atsitiko“, – kalbėjo galerininkė Andželika Baroti.
Užsispyręs, drąsus, reiškiantis savo nuomonę ne tik apie meną, linksmas, geraširdis, visuomet pasiruošęs ištiesti pagalbos ranką kitiems. Toks K.Petrulis išliks jį pažinojusių ir jo kūrybą mėgusių žmonių atmintyje.
Žvelgdama į vyro paveikslus galerijoje J.Mykolaitytė ištarė: „Menininkai gyvi tol, kol žmonės prisimena jų kūrybą“.
