Gabrielius fotografija susidomėjo jau seniai, kai buvo kokių 11 metų. Sesuo atidavė fotoaparatą, seną muilinę, ir sakė, kad gali fotografuoti ką nori.
Jam tai patiko. Taip fotografija po truputį tapo vaikino gyvenimo dalimi.
Jis kasdien vaikščiojo į Vingio parką, fotografavo paukščius, įvairius vaizdus. O įsigijęs kiek rimtesnį fotoaparatą ėmė fotografuoti miestą.
– Fotografija yra palyginti brangus pomėgis. Fotoaparatai, jų priedai kainuoja nemažai. Ar pats jiems taupai, ar padeda tėvai?
– Kol kas viską finansuoja tėvai. Tačiau jeigu kokių nors smulkių priedų fotografijai reikia, tai jau perkuosi pats.
Man tik neseniai suėjo 18 metų, tad dirbti oficialiai iki šiol negalėjau, galėjau tik smulkiai kažkaip prisidėti.
Jeigu pavyks vėliau dirbti, tada pats stengsiuosi finansuoti savo pomėgį. Malonumas tikrai nepigus, bet prieš kokius dvejus metus, kai dar neturėjau brangios technikos, palyginti sėkmingai išsisukdavau su paprastu veidrodiniu fotoaparatu.
– O kiek maždaug kainuoja tavo dabar turima aparatūra?
– Aš pirkau ne naują ir sumokėjau už objektyvą ir fotoaparatą 600 eurų. Nauja, aišku, kainuoja kur kas daugiau.
Nebūtinai reikia naujos, gali būti kiek nors naudota, jei turi patirties, pavyks ir su tokia aparatūra.
– Savivaldybėje eksponuojama tavo paroda „Naktinis Vilnius“. Kodėl nusprendei sostinę užfiksuoti būtent naktį?
– Dieną visi yra matę Vilnių, bet naktį jis visai pasikeičia.
Saulę pakeičia mėnulis, žvaigždės ir atsiranda visai kitoks vaizdas. Fotografuojant su ilgu išlaikymu atsiranda žiburiukai. Galima padaryti daug įdomesnių nuotraukų nei dieną.
Aišku, ir dieną galima gražių nuotraukų padaryti, bet man labiau prie širdies, kai tylu, nėra žmonių, gali paieškoti kadrų. Dieną daug žmonių, daug mašinų, jautiesi apribotas.
– Nebijo tėvai išleisti tavęs naktį vieno fotografuoti?
– Šiek tiek problemų dėl to buvo. Prieš metus pradėjau naktimis vaikščioti po miestą. Sunkiai išleisdavo tėvai, kai rytą atsikeldavau 4 valandą ir prieš saulėtekį dviračiu išvažiuodavau fotografuoti.
Gal tai ir nelabai saugu, bet ką padarysi, kai labai norisi.
– Kaip pavyksta prisiversti atsikelti 4 val. ryto vien todėl, kad ką nors nufotografuotum?
– Keldavausi net ir anksčiau. Ketvirtą valandą jau išvažiuodavau. Būdavo labai sunku atsikelti.
Tačiau norėjau pagauti tą naktinį miestą, gražią kylančią saulę. Labai norėjau. Tai mane vertė iš lovos.
– Išsirinkdavai kokius nors konkrečius objektus ar tiesiog važiuodavai ir žiūrėdavai, kas bus?
– Anksčiau, kai Vilniaus nuotraukų pas mane buvo nedaug, galėjau fotografuoti beveik bet ką. Tačiau dabar, kai jau kone viską nufotografavau, reikia planuoti.
Turiu žemėlapį, įsijungiu „Google Street Maps“, „Google Street View“ ir žiūriu, kas gražiai atrodo, suplanuoju vietas, į kurias važiuosiu.
– Neįprastų nutikimų pasitaiko befotografuojant?
– Prieš porą savaičių buvo. Fotografavau, išėjo neblogos nuotraukos. Buvo dar šalta, naktį buvo minusinė temperatūra, leidžiantis nuo kalno buvo slidu ir paslydęs labai stipriai susitrenkiau koją.
Tai savaitę negalėjau išvis fotografuoti ir nieko daryti. O šiaip viskas vyksta sklandžiai.
Dažniausiai, kai fotografuoju, jau žmonių nėra. Jei matau, kad kas nors negerai, sėdu ant dviračio ir išvažiuoju.
– Parodoje yra 15 naktinio Vilniaus nuotraukų. O kiek jų esi padaręs iš viso?
– Naktinio Vilniaus kolekcijoje yra 200–250 nuotraukų. Neretušuotų gal dar kokius tris kartus daugiau.
– Šiais laikais labai padaugėjo fotografų, visi turi fotoaparatus, išmaniuosius telefonus. Ar jauti konkurenciją?
– Net nežinau. Konkurencija, aišku, yra didelė. Tačiau nejaučiu niekam pavydo, jei jie padaro ką nors geriau. Tai puiku.
Naktinį Vilnių fotografuoja nedaug žmonių, labiau visi fotografuoja dieną.
– Kokie stereotipai apie fotografus tau atrodo neteisingiausi?
– Didžiausia netiesa, kad jei jau turi gerą fotoaparatą, tai esi puikus fotografas. Taip visiškai nėra. Net jei turi gerą fotoaparatą, bet neturi patirties, neturi vizijos, nieko su juo gera nepadarysi.
Dažnai išsitraukiu savo seną fotoaparatą ir padarau lygiai tokią pat gerą nuotrauką. Ne viską lemia technika.
– Kur save įsivaizduoji po dešimties metų?
– Būtų idealu, jei dirbčiau fotografu. Daug kas sako, kad norint fotografuoti vestuves mokslo nereikia, bet norėčiau net ir tai daryti. Man visai patiktų.
Esu fotografavęs pažįstamų žmonių vestuves, ir jie buvo patenkinti, ir man patiko.
