Visiškai aiškiai suprasdamas, kad diletantui terptis į jos uždraustų parkų teritorijas reiškia suardyti harmoniją širšių lizde: tada visi susivienija, nes pasirodė bendras priešas. Trumpam. Bet man leidžia pasvarstyti kai kuriuos aspektus būtent šio meno primygtinumas, tai, kad jis yra kone Dievas, t.y. visur esantis. Ir iškart persergėju, kad kalbėsiu apie architektūrą ne kaip meną ir jo raišką, kurios puikių pavyzdžių esama ne vien toli, o apie jos suvokimą ir taikymą miesto vaizdui. Pliko lauko peizažui.
Jeigu reikėtų išleisti knygą „Architektūra žaliems“, ji sugultų į keletą skyrių, aktualių šiandienai. Vienas jų būtų apie Istoriją.
Ji man tiesiog fiziškai išsiskleidžia kaskart, kai praeinu suniokota Teatro gatve. O ši man nuo paauglystės, kai iš Lenino ordinu už architektūrą apdovanotų Lazdynų atvykdavau „į miestą“, buvo viena gražiausių gatvių. Trumpa, tarsi niekuo neypatinga. Bet joje buvo keletas Vilniui retų secesijos, eklektikos namų iš ano amžiaus pradžios. Tobulos miesto dekoracijos, puikiai besirimavusios su greta stovinčiu bendraamžiu seniausiu miesto teatru. Šiandien tų namų belikę du.
Kiti, gal ir ne tokie gražūs, bet bent jau negožę šių, buvo nugriauti rinkos buldozerių, o išaugusiuose abejotino stiliaus (tikriausiai vadintino postmodernistiniu) namuose įsikūrė nauji miesto griovėjai – nekilnojamojo turto kompanijos.
Jei sutiksime, kad architektūra veikia ir formuoja žmogų, galime neabejoti, kad net ir šiandien gimusieji ten augs laukinio kapitalizmo aplinkoje. Bet gatvę visiškai – paradoksalu – pabaigė niokoti senoji istorija: į ją įsiterpė archyvams skirta tvirtovė.
Tikriausiai ją projektuodami architektai neapžiūrėjo vietos iš visų pusių, tik įėjimą iš Mindaugo gatvės, nes sunku patikėti, jog jie nematė, kad pastato šonas išeina tiesiai į Teatro gatvę.
Dabar prieš secesinio stiliaus šimtametį išaugo Medininkų pilies sienos konkurentė su šaudymo angomis. Jei po kelių šimtų metų archeologai kasinės šią vietą, neabejotinai pakoreguos Vilniaus senamiesčio ribas ir gal imsis atstatyti dar vienus muliažinius Valdovų rūmus.
Tačiau jei tie archeologai iš architektūros spręstų apie viso miesto konfigūracijas, tai vos už 100 metrų esantys naujieji apartamentai „Basanavičiaus 9A“ iš esmės rizikuotų pakeisti šalies geografiją: nauji tamsaus medžio ar balti kone smiltainio namai sufleruoja, kad netoli jūra. Kažkur prie Nidos, bet gal ir Viduržemio. Parduodamų namų reklama galėtų skelbti apie atpalaiduojančią aplinką ošiant troleibusų laidams.
Kitas skyrius. Viena nugirsta beveik rytietiška alegorija apie pasiturinčią moteriškę pasakoja, kad ji nusipirkusi sklypą Žvėryne. Norėjusi vienaukščio namo, bet pažįstami verslininkai įtikinę, kad trys bus kur kas geriau, nes sklypas jau nupirktas, tai kam prarasti galimą plotą į viršų? Ir ji pasistatė. Normalu, kad susipyko su kaimynais, fizine prasme užstojusi saulę, o dabar investuoja į psichoterapiją, nes kiek galima kaukti vienai, išvykus vaikams, keliuose šimtuose kvadratinių metrų?
Taigi, „k18“, naujasis Danielio Libeskindo šedevras, matyt, logiškai pažymėtas serijiniu numeriu, nes negi kiekvienam iš šimto simultaniškai kuriamų firma galvos pavadinimus?
Visas Žvėrynas yra puiki iliustracija tam knygos skyriui apie Ekonomiką, kuri nebūtinai būna ekonomiška. O tiksliau, apie kvailių mąstymą: turtingieji pasirenka tykų ir jaukų rajoną, tada ten pasistato keliaaukščius namus ir sunaikina tai, dėl ko ir rinkosi šią vietą. Draugiškai kirsdami šakas, ant kurių sėdi, viso rajono akcijas ir individualių investicijų medžius. Po to, matyt, jie išsikelia nugyventi kito rajono. Paprastai taip užsienyje elgiasi migrantai iš skurdžių šalių, bet ar mūsų „elitas“ turi šaknis?
Visa tai iš tiesų gula į vieną didelį knygos skyrių – Kontekstą ir poskyrį apie Asmeninę raišką. Asmeninę, kuri nebūtinai būna tik asmeninė. Tiksliau – žodis „asmeninė“ niekada netaikytinas architektūrai, jei ji nėra namo viduje. Individualaus daugiaaukščio namo pamatų duobė vis dažniau reiškia kapo duobę visam rajonui.
Kaip ir Viešoji erdvė šiandien prašosi naujo apibrėžimo: ji nebėra kuriama, ji yra tai, kas lieka nuo pastatų. Šiukšlė. Arba galimybė įterpti dar vieną pastatą. Tai būtų skyrius apie Vilnių, kuris neturi vyriausiojo architekto, bet neabejoju, kad tokio nėra ir daugelyje kitų miestų.
Ne oficialias pareigas turiu omenyje, bet žmogų, asmenybę, kuri suvoktų miesto išskirtinumą, jo rajonų ypatumus ir vystymosi (ne ekonominės plėtros!) dėsnius. Kai tik nupiešiamos užstatymo ribos, tačiau stiliai tampa individualia kiekvieno užsakovo raiška (nes juk neoliberalioje visuomenėje negalima gožti žmogaus raiškos).
Tada tarp namukų išauga pilių mūrai, o regioniniuose parkuose – Dubajaus dirbtinės salos, nes užsakovų, t.y. šeimininkų mąstymas yra asociatyvus: Dubajuje buvau, ten daug deimantų ir šeichų, vadinasi, čia pastačius analogišką Burž Kalifą, šeichu tapsiu ir aš, nes mus užplūs investicijos ir turistai. Tarsi patys į Paryžių vyktume žiūrėti ne katedrų gotikos, o Jeano Nouvelio filharmonijos (matote – net apie tokią negirdėjote).
Tad pereikime prie Investicijų skyriaus. Šiandien tarsi visi žinome, kad stulbinamą ekonominę naudą neša ne bet kokie statiniai, bet signatūriniai, kuriuos pasirašo „starchitektai“. Investicijos tapo burtažodžiu, atveriančiu kelią visai šalies gerovei.
Ypač kai jos suvokiamos per pastatus. Palyginkime: nė vienas dangoraižis, matomas iš pusės miesto vietų, nekėlė tokių ginčų ir protestų kaip kukiai pakrantėje prisiglaudusi „Krantinės arka“. Nes ši yra tiesiog praktiškai nenaudinga, o anuose gal net „Google“ gyvens.
Taigi, „k18“, naujasis Danielio Libeskindo šedevras, matyt, logiškai pažymėtas serijiniu numeriu, nes negi kiekvienam iš šimto simultaniškai kuriamų firma galvos pavadinimus?
Ne apie grožį ar funkcionalumą kalbu, tai vėl tas pats kontekstas: sužavėtas blizgios vizualizacijos didžiausias šalies dienraštis pavadinime sušunka: „Amerikietis paaiškino, kaip neatpažįstamai gali pakeisti Vilnių“. Tarsi jį reikėtų keisti ir dar neatpažįstamai. Taip jau keitė „Luftwaffe“ bombonešiai, o dar labiau sovietų išvaduotojai – keletas bombų, liepsnosvaidžių ir kaita pasiekta. O atėjo ne investicijos.
Knygos pabaigai sugrįžčiau prie architektūros archeologijos. Kaip hipotetiniai archeologai pagal tokių pastatų liekanas nustatytų, kada jie išaugo? Minėta Teatro gatvės gynybinė siena. Naujųjų turčių turkiški šedevrai. Net ir Libeskindo dangoraižis. (Juk britų „The Guardian“ apie pernai atidarytą Jeane`o Nouvelio filharmoniją iškart parašė: „Atrodo, kad Nouvelis pavėlavo į vakarėlį, jo didžiulė metalinė kalva vis dar apgirtusi nuo dešimtojo dešimtmečio manierų“.) O kuriais metais būtų datuotos mūsų skulptūros, tarsi bandančios rekonstruoti valstybės pradžios stilistiką?
