R.Valiūnas su kolegomis meno kūrinius pradėjo kolekcionuoti apie 2000 metus ir akstinas buvo tuščios kontoros sienos. Vėliau atsirado poreikis grąžinti lituanistinį paveldą į Lietuvą, nesvarbu, kas jį kūrė – lietuviai, baltarusiai, lenkai ar žydai. Jei kokiame nors pasaulio aukcione atsiranda su Lietuva susijusių kūrinių, juos stengiasi įsigyti. Taip kolekcijoje atsirado XIX a. klasikų Pranciškaus Smuglevičiaus, Juozapo Peškos paveikslų, kitų kūrinių.
„Kita misija – išsaugoti. Palėpėse dar išlikę nemažai meno kūrinių, kurie ten pelija ir baigia gyvenimą kur nors patvoryje. Reikia surinkti viską, kas dar įmanoma. Tos dvi misijos mus ir veda. Ir užtikriname, kad viską matys visuomenė“, – tikino R.Valiūnas, jau įrengiantis kūrinių saugyklą Užupyje.
R.Valiūnas ypač džiaugiasi liaudies skulptūromis, kurių turi jau 120. „Unikalus dalykas Europoje, sunku surasti analogų“, – sakė kolekcininkas, turintis ir du Vinco Svirskio kryžius. Vieną jų įsigijo iš kito kolekcininko po ketverius metus trukusių įkalbinėjimų.
Vienu įdomesnių eksponatų R.Valiūnas laiko Rapolo Jakimavičiaus bronzinį reljefą. 1943 metais skulptorius gavo lietuvių visuomenės užsakymą sukurti didelį sidabrinį reljefą su užrašu „Aušros vartų Motina, globok mūsų Lietuvą“, kurį ketinta pakabinti Aušros vartų koplyčioje. Bet vokiečių valdžia tam nepritarė. Vis dėlto R.Jakimavičius sukūrė mažesnį bronzinį reljefą, kuriame pavaizduota Aušros vartų Dievo Motina, aplink – Lietuvos miestelių vaizdai ir Lietuvos kariuomenės įžengimas į Vilnių 1939 metais. Šį reljefą autorius padovanojo vienam kunigui, o dabar po įvairių klajonių jis atsidūrė R.Valiūno ir advokatų kontoros „Valiunas Ellex“ kolekcijoje.
Parodoje „Ne vien Dangus“ rodoma 150 eksponatų – Lietuvos kultūros ir meno istorijai vertingų XVI–XX a. kūrinių: 45 paveikslai, 17 skulptūrų, 28 grafikos lakštai ir 60 liaudies menininkų darbų. Jie pristato įvairiausias religinės temos variacijas, nuo liturginėms apeigoms skirtų dirbinių iki šiuolaikinių menininkų kūrybos, kurioje savitai naudojami vieni ar kiti religiniai simboliai. Pavadinimas „Ne vien Dangus“ nurodo į šią meninės kūrybos įvairovę ir išreiškia mintį, kad religinė tema dailėje yra plati sąvoka, aprėpianti ne tik bažnyčioms ar maldai skirtus, šventuosius ar biblines istorijas vaizduojančius kūrinius, bet ir modernų krikščioniškos kultūros išteklių interpretavimą. Parodą sudaro keturios dalys. Pirmojoje („Atvaizdas liturgijoje“) pristatomi bažnyčioms ir liturgijai skirti dailės kūriniai (altorių paveikslai, skulptūros, procesijoms skirti atvaizdai, bažnytinių vitražų projektai), sukurti pagal katalikiškosios ikonografijos taisykles ir atspindintys Bažnyčios mokymą.
Antroji ekspozicijos dalis („Atvaizdas tyloje“) skirta privataus pamaldumo temai: tai tapyti ir grafikos technikomis atlikti garsių atvaizdų pakartojimai, galėję kaboti vienuolynų celėse, dvasininkų ir kitų tikinčiųjų namuose.
Trečiąją dalį („Kaimo aplinkoje“) sudaro turtingas religinės lietuvių liaudies dailės palikimas. Miestelius ir kaimus puošusios šventųjų skulptūrėlės, trobose, bažnytėlėse ar koplyčiose kaboję liaudies tapytojų paveikslai pasakoja apie krikščionybės tiesų suvokimą valstietiškoje aplinkoje.
Ketvirtoji dalis („Tradicija ir interpretacija“) pristato žinomų XIX–XX a. Lietuvos menininkų kūrinius, kuriuose panaudoti krikščioniški siužetai arba tik prisiliečiama prie jų simbolių bei vaizdinių. Ypač vertingi kolekcijos eksponatai – XVI a. sukurtas Dievo Motinos atvaizdas (pagal Adriaeną Isenbrandtą), XVI a. evangelisto Morkaus statula, unikalus XVII a. kilnojamasis namų altorėlis. Parodoje eksponuojami XIX a. klasikų P.Smuglevičiaus, J.Peškos paveikslai, Jono Kazimiero Vilčinskio XIX a. leisto „Vilniaus albumo“ estampai, nematyti vilniečių Balzukevičių dinastijos dailininkų darbai, garsių XX–XXI a. menininkų (Juozo Zikaro, Prano Domšaičio, Vytauto Kazimiero Jonyno, Stasio Ušinsko, Augustino Savicko, Stanislovo Kuzmos, Ksenijos Jaroševaitės) kūriniai.
Kaimo bendruomenei būdingą tikėjimo tiesų suvokimą demonstruoja dievdirbių ir savamokslių tapytojų kūryba, kurioje išsiskiria Vinco Svirskio, Augustino Potockio, Antano Klaniaus-Klanevičiaus, Jono Šepečio drožyba. Kiekvienu atveju galima pajusti savitą menininko santykį su krikščionybe ir jos paveldu. Todėl paroda „Ne vien Dangus“ leidžia kalbėti apie religinės temos įvairialypiškumą dailėje ir atkreipti dėmesį į tai, kokią reikšmę Europos ir Lietuvos kultūrai suteikia krikščionybės tradicija, ką ji davė menui ir kiek jos ženklų galima aptikti net sekuliariame nūdienos pasaulyje.
