Vilniaus „Vartų“ galerijoje surengta vieno žymiausių Austrijos menininkų H.Zobernigo ir jo kolegės bei mokinės Julijos Haller paroda „Paveikslai“.
Austrijos sostinėje gyvenančio ir kuriančio 58 metų kūrėjo H.Zobernigo kūrybą parodos rengėjai pristatė kaip konceptualaus atšiaurumo, aktualių meno klausimų ir optimizmo mišinį.
– Kaip jūs nusprendėte tapti menininku? – paklausiau iškiliausiu Austrijos menininku tituluojamo H.Zobernigo.
– Nors mano tėvas buvo paprastas ūkininkas, laikė save menininku. Jis ir tapė, ir drožė iš medžio.
Sulaukęs solidaus amžiaus jis nebesirūpino ūkiu, o gyveno kaip menininkas, tautodailininkas.
Mama taip pat nuoširdžiai palaikė mano siekį tapti menininku. Aš tarsi įgyvendinau jos svajonę – išvažiavau į miestą, studijavau aukštojoje mokykloje.
Taigi šeima mane puikiai paruošė menininko profesijai. Galėčiau pasakyti, kad meilę knygoms paveldėjau iš mamos, meilę menui – iš tėvo. O pagrindinis mano mokytojas buvo gamta, nes aš užaugau kalnuose.
– Esate sakęs, kad studijavote scenografiją pirmiausia todėl, kad šių studijų programoje nemažai dėmesio buvo skiriama ne tik menui, bet ir literatūrai. Bet jūsų kūryba susijusi su abstrakcija ir minimalizmu, kuriems iš esmės svetimas literatūriškumas. Kodėl?
– Šiuolaikinė literatūra taip pat gali būti labai radikali ir formos, ir turinio atžvilgiu. Nemažai mąsčiau, kas yra šiuolaikinis menas, nes norėjau kurti šių dienų aktualijas atspindinčius darbus. Abstrakcija – tinkamas pasirinkimas.
Kaip jau minėjau, aš mėgstu meną, todėl dažnai tyrinėju, kaip ir kodėl atsiranda iškilūs meno kūriniai. Tai ir sukelia norą naudoti kuo paprastesnes medžiagas ir minimalias išraiškos priemones.
– Kodėl parodoje „Vartų“ galerijoje rodote tik paveikslus? Juk kuriate ir instaliacijas, ir skulptūras.
– Tai pirmoji lietuvių publikos pažintis su mano darbais, todėl norėjosi surengti nedidelę retrospektyvą. Skulptūras sudėtinga transportuoti, o tiesa yra ta, kad daugiausia laiko savo studijoje aš praleidžiu prie paveikslų.
Būtent tapyba padėjo suvokti, kad man iš tiesų patinka būti menininku. Paveikslai yra visos mano kūrybos pamatas.
– Kaip nutiko, kad parodoje rodote savo darbus kartu su buvusia mokine J.Haller?
– Toks buvo kuratoriaus Amero Abbaso sumanymas.
Man patiko tas dialogo principas, kurį galima rasti Augusto Wilhelmo Schlegelio filosofijoje.
Mėgstu J.Haller kūrybą. Pirmąjį jos tapybos darbą pamačiau ne galerijoje, o bute, kuriame buvo surengta paroda. Tai man buvo didelis netikėtumas, nes iškart supratau, kad ji mąsto labai panašiai ir yra gera menininkė.
– Jūsų darbuose nemažai nuorodų į kitų menininkų darbus, į meno istoriją ir šių dienų kūrybos problemas. Kaip manote, ar tam, kad žiūrovas suprastų jūsų paveikslą, jis turi būti pasikaustęs meno srityje?
– Tikrai ne. Žinoma, kurdamas turiu omenyje daugybę dalykų, yra meninis kontekstas, kuriame formuojasi santykiai su įvairiais kūriniais. Tai nesunkiai pastebi meno mėgėjai. Bet kiekvienas žmogus, kuris gyvena šiandien, tikrai nesunkiai gali suvokti savo amžininko kūrinį.
Juk pirmasis žingsnis meno suvokimo link – pamatyti kūrinį. Kuo daugiau paveikslų pamatome, tuo lengviau mums juos suprasti. Pirmasis klausimas – kas tai? Ir ką jis man reiškia? Patys paprasčiausi klausimai – tiesiausias kelias į meno pasaulį.
– Kažkada prisipažinote, kad esate drovus. Kaip išdrįsote sukurti filmą, kuriame nuogas vaikštinėjate po Veneciją?
– Tai buvo mano tyrinėjimų apie figūros vietą šiuolaikiniame mene tęsinys.
Ir nors esu drovus, meno erdvėje galiu daug kam ryžtis, jeigu to reikalauja mano sumanyto darbo logika.
– Jūsų kūrinių parodos šiuo metu rodomos net kelių šalių prestižinėse galerijose ir muziejuose. Kodėl jus sudomino Vilniaus „Vartų“ galerijos projektas? Ką įdomaus viešnagės metu pamatėte Lietuvoje? – paklausiau iškiliausiu Austrijos menininku tituluojamo H.Zobernigo. – Žinojau, kad Vilnius – įdomi vieta, todėl su malonumu priėmiau kvietimą čia atvykti. Aš daug keliauju meno reikalais, tačiau šis regionas man beveik nepažįstamas. Ir tai gana keista, nes labai daug studentų atvyksta į Vienos dailės akademiją iš jūsų kaimynių Skandinavijos šalių. Tiesa, posovietinė erdvė man – ne naujiena. Esu surengęs nemažai parodų Čekijoje ir Lenkijoje. Lietuva mane sužavėjo savo gamta. Man teko išvažiuoti už miesto ir supratau, kad čia gyventi iš tiesų puiku. Vilnius nustebino bažnyčių gausa. Kai pažvelgi iš aukščiau – vien bažnyčių bokštai. Man atrodo, kad tai labai romantiška. Kažką panašaus esu matęs Čikagoje, kur taip pat nemažai išeivių iš Baltijos šalių ir Lenkijos. – Ar spėjote pamatyti lietuvių menininkų kūrinių? – Vilniuje man į akį krito Šiuolaikinio meno centro pastatas. Jis labai įdomus, ypač kai pagalvoji, kada jis buvo statytas ir kaip įkomponuotas pačiame senamiesčio centre. Taip pat su dideliu įdomumu apžiūrėjau Nacionalinės dailės galerijos kolekciją, kuri pristato man gana menkai žinomo regiono meną.
Aš mėgstu meną, todėl domiuosi ir meno istorija. Kai jaučiuosi pavargęs, užsuku į galeriją ar muziejų. Geri meno kūriniai mane įkvepia, padeda greičiau atgauti jėgas. – Nemažai šiuolaikinių menininkų nemėgsta vaikščioti į kolegų parodas, sakydami, jog nenori prisigaudyti svetimų idėjų ar įtakų. Jūsų tai negąsdina? – Tikrai ne. Aš pasitikiu savimi ir pakankamai tvirtai jaučiuosi meno lauke. (Juokiasi) Beje, turėčiau prisipažinti, kad jei pamatau kokį darbą, kurį norėčiau nukopijuoti, tai be jokio sąžinės graužimo jį kopijuoju. Jis tampa mano naujo kūrinio dalimi.
– Jūs vienas žinomiausių šiuolaikinių menininkų, tačiau gyvenate ne Berlyne, Londone ar Niujorke, o Vienoje. Kitose šalyse jūsų kūriniai net populiaresni nei Austrijoje, kodėl jūs nepanorote emigruoti į JAV ar Jungtinę Karalystę? Gal sutrukdė šeima?
– Šeima tikrai niekam netrukdo, ji tik padeda. Aš turiu du sūnus ir tai iš tiesų buvo viena priežasčių niekur neišvažiuoti. Tačiau aš labai daug keliauju, taigi, nesijaučiu pririštas prie konkrečios vietos. Tiesa, mano pirmieji darbai buvo pastebėti ne Austrijoje. Sėkmė aplankė užsienyje. Tačiau tikrai nenorėjau apsigyventi Niujorke, į kurį suplūsta daugybė menininkų, tikėdamiesi pripažinimo. Nenorėčiau būti vienas iš jų. Viena gerokai kompaktiškesnė, o iš viso pasaulio čia suvažiuojantys menininkai sukuria puikią daugiatautę kūrybinę aplinką.
* * *
Faktai ir datos. Patenka tarp 50 garsiausių menininkų
H.Zobernigas gimė 1958 m. Karintijos žemėje Austrijoje, o dabar gyvena ir kuria Vienoje.
2015 m. jam buvo patikėta surengti parodą Austrijos paviljone Venecijos bienalėje. Menininkas nustebino publiką iš esmės pertvarkydamas istorinio parodų paviljono erdvę ir pristatydamas filmą, kuriame jis visiškai nuogas vaikštinėja po kanalų ir meilės miestą.
Įvairių meno rinkos reitingų lentelių duomenimis, šiuo metu H.Zobernigas patenka į žymiausių pasaulio menininkų penkiasdešimtuką.
Jo personalinės parodos buvo surengtos G.Pompidou centre Paryžiuje (2009 m.) ir Tate’o galerijoje Londone (2008 m.).
2010 m. H.Zobernigas pelnė Austrijos F. ir L.Kieslerių fondo apdovanojimą už architektūrą ir meną Vienoje, o 2016 m. Ciuriche jam buvo įteikta solidžiausiu meno apdovanojimu Europoje laikoma R.Haftmann premija.
