Nacionalinėje dailės galerijoje šiuo metu veikianti A.Marcinkevičiaus (1936–1960) paroda „Optimistai ir skeptikai“ praskleidžia uždangą, kuri iki šiol neleido pamatyti tikrojo Lietuvos pokario fotografijos vaizdo.
Pirmieji pokario dešimtmečiai mūsų fotografijos istorijoje iki šiol laikyti propagandinio socialistinio realizmo metais. O to laiko herojai – dažniausiai iš svetur atvykę sovietinės fotožurnalistikos meistrai.
Vos keli Fotomenininkų sąjungos archyvuose išlikę tuo metu kūrusio A.Marcinkevičiaus darbai neleido suvokti visos jo kūrybos potencijos ir reikšmės. Bet ir jų užteko, kad Adauktas virstų legenda. Jis buvo tarsi trumputis žaibo blyksnis, išpranašavęs griausmingą Antano Sutkaus ir jo bendražygių įsiveržimą į grynojo meno pasaulį.
Vanduo ant ledo kalno
Dar viena priežastis, dėl kurios A.Marcinkevičius (kaip vėliau ir Vitas Luckus) liko oficialiosios istorijos paraštėse, – savanoriškas menininko pasitraukimas iš gyvenimo. Perdozavęs medikamentų fotografas prarado sąmonę, sušalo ir, nepaisant medikų pastangų, mirė nuo plaučių uždegimo.
„Tai pajutau nuo pat laidotuvių. Buvo tokios nerašytos taisyklės, kad jei žmogus pats išeina, vadinasi, jis nieko vertas. Aš laksčiau po visą Vilnių ir negalėjau rasti, kas pašarvotų. Laidojome iš ligoninės. Vėliau, nors buvome eilėje pirmi, man buvo pasakyta, kad aš neturiu teisės gauti buto Vilniuje“, – prisiminė menininko žmona Rymantė Šerkšnytė.
Su mažu sūneliu į Kauną sugrįžusi pianistė Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje išugdė ne vieną talentą. Fotografas buvo pirmoji ir vienintelė muzikės gyvenimo meilė. Dažniausios jų pasimatymų vietos – kino salės ir teatrai. Kiną menininkas buvo tiesiog įsimylėjęs, todėl viena didžiausių jo gyvenimo tragedijų – dėl lėšų stokos nebaigtos kino operatoriaus specialybės studijos Maskvoje.
Kaip ir daugelis menininkų, A.Marcinkevičius buvo nepraktiškas ir nešeimyniškas bohemos žmogus. Vilniuje jauna šeima su kūdikiu glaudėsi vasarnamyje Valakampiuose. Ten buvo veranda, vienas kambarys ir virtuvė su virykle. Jokių patogumų.
„Ledai eina Neryje, o aš joje vystyklus plaunu. Vanduo – ant kalno. Prasidėjo žiema, visas kalnas ledinis. Kartais jo priprašydavau: „Atnešk vandens.“ Nors vandens. Nors kibirą“, – galerijoje rodomame videointerviu sakė R.Šerkšnytė.
Archyvas išsklaidė abejones
Pasak parodos kuratorės ir solidaus A.Marcinkevičiaus albumo sudarytojos Margaritos Matulytės, su šio menininko kūryba siejamas naujas Lietuvos fotografijos etapas – išsilaisvinimas iš totalitarinės ideologijos suformuotų stereotipų ir posūkis į modernesnę raišką.
Vos keli išlikę fotografo darbai ir skurdžios žinos apie jo veiklą ilgai neleido suvokti tikrojo vaidmens lietuvių kultūros raidoje.
Tačiau pastaraisiais metais visas abejones išsklaidė menininko archyvas, kurį išsaugojo, suskaitmenino ir visuomenei atvėrė jo žmona ir sūnaus šeima.
„Man tėvo nuotraukos buvo labai įdomios ir gražios. Fotomenininkų draugijoje buvome su menotyrininke Milda Šeškuviene net parengę jo knygą, bet prasidėjo Sąjūdis ir visiems pasidarė svarbūs kiti dalykai“, – prisiminė S.Marcinkevičius.
Švedijoje gyvenantis fotografo sūnus fizikas S.Marcinkevičius studijų metais taip pat domėjosi fotografija, bendravo su tokiais žinomais menininkais kaip Alvydas Lukys ir Gintautas Trimakas.
Tėvo nuotraukos kabojo ant sienos jo bendrabučio kambaryje. Vėliau žmona jam padėjo suskaitmeninti visą menininko archyvą, kuris šiandien pasiekiamas internete (www.marcinkevičius.net).
Svarbus sugrįžimas
„Fotografo žvilgsnis buvo nukreiptas į aktualijas, tačiau vizualinė kalba pasireiškė ekspresyvumu, socialinių detalių gausa, jautrumu kasdienybei. Kūrėjas kėlė tuos pačius klausimus, kuriuos XX a. pradžioje kėlė fotografijos meno pradininkai: apie vaizdo prasmę, fotografijos meno estetiką ir statusą, fotografo pašaukimą“, – teigė fotografijos tyrinėtoja M.Matulytė.
Šiemet, minint A.Marcinkevičiaus 80-ąsias gimimo metines, Nacionalinės dailės galerijos ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus iniciatyva pagaliau surengta pirmoji personalinė fotografo paroda ir „Apostrofos“ leidyklos išleistas solidus jo darbų albumas – Lietuvos meno istorijai svarbų sugrįžimą liudijantys įvykiai.
Pasak kuratorės, nors A.Marcinkevičius kūrė vos keletą metų ir mirė būdamas vos 23-ejų, jo sukalti pamatai, modernizmo įtvirtinimas fotografijoje įgijo tęstinumą vėliau kūrusių kolegų darbuose.
--------------------
Faktai ir datos
A. Marcinkevičius gimė 1936 m. rugpjūčio 30 d. Kaune.
1956–1957 m. studijavo Visasąjunginiame kinematografijos institute Maskvoje, ketindamas įgyti kino operatoriaus specialybę.
Dėl sveikatos ir lėšų trūkumo studijas nutraukė ir grįžęs į Lietuvą 1957–1959 m. dirbo Valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje, laikraščio „Literatūra ir menas“, žurnalų „Jaunimo gretos“ ir „Švyturys“ redakcijose fotografu, Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos vyriausiosios redakcijos fotolaboratorijos vedėju.
1958 m. surengė pirmą sovietmečiu grupinę meninės fotografijos paroda. Tais pačiais metais prie Žurnalistų sąjungos įsteigė fotosekciją. Iki Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo 1969 m. tai buvo pagrindinė ir gana įtakinga organizacija, kuri rūpinosi fotomeno sklaida Lietuvoje ir už jos ribų. Mirė 1960 m. sausio 28 d. Vilniuje, perdozavęs medikamentų. Palaidotas Naujųjų Rasų kapinėse.
Šiuo metu fotografo archyvą saugo sūnus fizikas S.Marcinkevičius, gyvenantis Stokholme, Švedijoje. Prieiga internete – www.marcinkevicius.net .
