Iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Telšių ir Rokiškio muziejų į Chodkevičių rūmų sales sostinėje atkeliavo daugiau kaip 150 kūrinių.
Tai ne tik paveikslai, prieš keletą amžių puošę po visą Lietuvą išsibarsčiusių dvarų sienas. Yra ir grafikos lakštų, piešinių, keli vertingi skulptūriniai portretai – biustai, ir nemažai įdomių miniportretų – medalionų.
Nemažai darbų publikai pristatomi pirmą kartą, nes tik rengiantis šiai parodai pagaliau pateko į restauratorių rankas.
Pasakoja giminių istoriją
„Garsių Lietuvos giminių atstovai užsakydavo portretus geriausiems to meto Europos dailininkams ir net specialiai važiuodavo į kitas šalis jiems pozuoti“, – teigė menotyrininkė Dalia Tarandaitė.
Paklausta, ką galima būtų pavadinti didžiausiu parodos atradimu, kuratorė teigė, jog atrado visą Lietuvos kultūros klodą.
„Susidomėdavau vienu portretu, o kai pradėdavau tyrinėti jame vaizduojamo žmogaus ryšius su giminaičiais, jo veiklą, sąjungininkus ir priešus, prieš akis staiga iškildavo visa epocha.
Rengiant parodą išaiškėjo, kur buvo vienas ar kitas dvaras, kas ten vyko, kokią įtaką turėjo visos šalies gyvenimui“, – pasakojo D.Tarandaitė.
Kaip tik todėl parodoje portretai pasakoja ne dailės, o giminių istoriją. Jie sugrupuoti taip, kaip būtų kabėję reprezentacinėje kokio nors dvaro menėje. Čia pat galima rasti ir išsamesnę informaciją apie vaizduojamo asmens veiklą ir nuopelnus.
Pasak kuratorės, kai kurios ekspozicijos jungiasi viena su kita, nes ištekėjusios vienos giminės moterys dažnai ne tik savo, bet ir savo protėvių portretus išsiveždavo į vyro giminės dvarą.
Pavyzdžiui, nutekėjusi į šalia Vilniaus esantį Liubavo dvarą Kamilė Tiškevičiūtė, ten atsivežė ne tik Tiškevičių, bet ir savo mamos Teresės Poniatovskytės (karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio dukterėčios) giminės portretus.
XIX amžiaus asmenukės
„Kūryba – muzikavimas, piešimas -- buvo svarbi dvarų kultūros dalis, ypač XIX amžiuje. Todėl yra išlikę nemažai dvarininkaičių autoportretų, kuriuose jos įsiamžinusios tapančios prie molbertų ar grojančios pianinu“, – pasakojo D.Tarandaitė.
Kameriniams kūriniams skirtoje paskutinėje parodos salėje galima pamatyti ir tai, ką galima būtų pavadinti XIX asmenukėmis, -- dvarininkų šeimos narių sukurtus autoportretus ir portretus. Ypač neblogai piešė ir tapė Riomerių, Burbų, Gorskių, Skirmantų, Slizienių, fon Ropų giminių atstovai.
Nors tarp mėgėjiškų darbų galima rasti ir tokių, kurie savo kokybe nenusileidžia profesionalių dailininkų kūriniams, menotyrininkus ne mažiau žavi ir parodose iki šiol nematyti primityvoki, naivūs paveikslai. Tiesa, jų autoriai – ne patys dvarininkai, o nežinomi Lietuvos provincijos dailininkai.
Daugeliui naujiena ir tai, kad Tiškevičiai XIX a. pabaigoje savo vaikų nuotraukas siuntė net į Paryžių, kad ten pagal jas dailininkai nutapytų portretus. Reprezentaciniams portretams dvarininkai patys dažnai pozuodavo per savo keliones į užsienį.
Portretai išsibarstė svetur
„Dvarų paveldas, juose buvę meno kūriniai -- kol kas dar labai mažai tyrinėta tema. Dažnai galima tik spėlioti, iš kurio dvaro tie kūriniai galėjo patekti į muziejų“, – atskleidė parodos kuratorė.
Lietuva negali pasigirti senais dvarais ar pilimis, kurių menių sienas puošia keletą šimtmečių kaupti giminės portretų rinkiniai. Daug garsių giminių palikuonių, bėgdami nuo pirmojo pasaulinio karo arba nuo liaudies priešais aristokratus laikiusios sovietų valdžios, išsivežė ir vertingiausius savo protėvių atvaizdus.
Lietuvos dvarų kolekcijos atsidūrė Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
Į Žemaitijos ir kitus šalies muziejus nemažai didikų portretų pateko po sovietų įvykdytos dvarų nacionalizacijos. Nenuostabu, kad taip gautus darbus muziejininkams iki šiol sunkoka identifikuoti.
Dažnai prie portreto pažymėta tik giminė – pavyzdžiui, Pliateriai. Tačiau visai neaišku, kuris šios gausios šeimos narys žvelgia į mus iš paveikslo.
Muziejininkai juokauja, kad galbūt į parodą užklydęs koks dvarininkų palikuonis atpažins savo proprosenelį.
Nemažai vertingų portretų Lietuvos muziejams yra dovanoję ir patys didikai. Riomerių giminė dovanojo paveikslus Mokslų akademijos bibliotekai, kuri įsikūrusi buvusiuose Klementinos Tiškevičienės rūmuose. Į tuos rūmus iš Astravo dvaro, esančio netoli Biržų, atkeliavo ir vertinga Tiškevičių šeimos kolekcija.
Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose atsidūrė portretai, kuriuos dvarininkai kažkada yra dovanoję XX a. pradžioje veikusiai Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Pozavo geriausiems Europos dailininkams
Lietuvos muziejų kelio programos „Dvarų kultūros atspindžiai“ paroda „Portretai dvarų kolekcijose“ pristato daugiau kaip 150 Lietuvos dvaruose buvusių portretų.
Juose vaizduojami Tiškevičių, Pliaterių, Oginskių, Karpių, Zubovų, Riomerių, Burbų, Skirmantų, Šemetų, Jelenskių, Šiukštų ir kitų garsių giminių atstovai.
Aristokratai savo ir savo šeimos portretus užsakydavo geriausiems Europos dailininkams.
M.K.Oginskio ir jo šeimos portretus tapė Florencijoje gyvenęs prancūzų tapytojas F.X.Fabre'as, Tiškevičių šeimos portretus kūrė italai F.Aronsas, O.Kortaco.
Įspūdingais aristokratų portretais garsėjo ir vietiniai dailininkai L.Janovskis, K. Mordasevičius, S.Bogušas-Sestšencevičius, įamžinę ne vieną Tiškevičių ir Pliaterių giminių atstovą.
XIX a. buvo populiarūs ir nedidelio formato portretai, skirti kabinetams, asmeninėms erdvėms. Daug jų sukūrė Vilniaus universiteto profesorius J.Rustemas ir garsus austrų tapytojas J.N.Hiuberis.
