„Museo Atlantico“ įsikūręs prie Lansarotės (Ispanija), labiausiai į rytus nutolusios Kanarų salų salos. Šiame po vandeniu esančiame muziejuje stūkso britų menininko Jasono deCaireso Tayloro skulptūros.
Pribloškiama povandeninė paroda byloja apie nuolat besikeičiantį ir dažnai destruktyvų žmonijos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje. Plaustas plukdo keliolika pabėgėlių į bauginančią bedugnę. Minia žmonių svajingai žengia į kitą pasaulį, kai kurie slepiasi už fotoaparatų objektyvų, kiti užsimerkę, kai kurie pozuoja asmenukei.
Bet tai, ką galima pamatyti dabar, tėra dalelytė to, kuo šis povandeninis muziejus taps ateityje.
„Museo Atlantico“ atidarytas šių metų vasarį, šiuo metu jis baigiamas įrengti. Anot J.deCaireso Tayloro, šiuo metu baigtos instaliuoti 70 skulptūrų, tačiau jau gruodį muziejuje bus galima apžiūrėti apie 300 kūrinių.
„Prieš tai 14-15 metrų gylyje turime įrengti 4 metrų aukščio ir 30 metrų ilgio tunelį, kuriuo ratu galėtų nerti 200 žmonių, kurie galėtų apžiūrėti ne tik skulptūras, bet ir kitus botanikos elementus, tokius kaip medžiai ir sodas. Visu tuo mes jau užsiimame dvejus metus – reikėjo gauti leidimus, įrengti skulptūras. Tam reikia išsamių aplinkos tyrimų.
Reikia ne tik leidimų, bet ir finansinės paramos. Be to, iš anksto būtina apgalvoti, kaip skulptūros stovės, kaip jos bus pritvirtintos prie dugno“, – „Atlas Obscura“ žurnalistui kalbėjo menininkas.
J.deCairesą Taylorą išgarsino pirmasis povandeninis skulptų parkas prie Grenados krantų, įkurtas 2006-aisiais. 2009-aisiais buvo atidarytas 500 skulptūrų muziejus Meksikoje, prie Kankuno krantų. Šis projektas – „Museo Atlantico“ – pirmasis kitoje Atlanto vandenyno pusėje.
Prieš užsiimdamas povandeniniais muziejais, J.deCairesas Tayloras daugiau nei dešimt metų dirbo nardymo instruktoriumi ir povandeninio pasaulio fotografu. Jam visada rūpėjo žmonių ir gamtos santykiai.
Dėl to ir jo skulptūros nekenksmingos, primenančios dirbtinius rifus. Jos išlietos iš netoksiško ir neutralaus pH betono. Įdomu tai, kad jos atgaivino Lansarotės ekologinę zoną, kuri buvo visiškai tuščia ir negyvenama. „Praėjusį sausį, kai mes pradėjome įrenginėti skulptūras, ši Lansarotės pakrantė buvo visiškai nederlinga. Čia niekas negyveno. Visai neseniai čia atsirado šimtai aštuonkojų, tūkstančiai sardinių ir kitų jūros gyvūnų. Čia atsirado net penki jūros angelai. Šie rykliai yra itin reti. Tad štai kaip skulptūros padeda atgaivinti ekosistemą“, – kalbėjo menininkas.
