Rotušėje ketvirtadienį įvyko neįprastas Maltos menininko D.Callejos parodos atidarymas. Į jį atvyko ne sostinės elitas, o neįgalūs vaikai ir vaikai iš asocialių šeimų. Jie kartu su menininku mokėsi išlieti ant lapo savo jausmus.
Lietuvoje jau keletą mėnesių viešintis ir kuriantis D.Calleja prisipažino, kad jo pomėgį dirbti su neįgaliaisiais daug kas vertina labai skeptiškai: „Man sakoma, kad neturėčiau to daryti, nes keturi mano vaikai ir keturi anūkai nėra neįgalūs. Tačiau jie nesupranta, kad to reikia ne tik tiems vaikams, bet ir man“, – pasakojo menininkas.
Jam patinka dirbti su neįgaliaisiais, nes jie kurdami yra gerokai atviresni ir nuoširdesni. Be to, jie kaip niekas kitas moka džiaugtis kiekviena akimirka, kiekvienu savo laimėjimu nesukdami galvos dėl ateities.
Vadavosi iš depresijos
Nedidelius darbus, kurie rodomi antrojo Rotušės aukšto salėje, menininkas pradėjo kurti vaduodamasis iš jį užklupusios depresijos. Iš daugybės pasikartojančių detalių sukurti kūriniai šiek tiek primena kompiuterinį fraktalų meną, tačiau kiekvienas elementas čia sukurtas ranka, todėl dviejų vienodų nėra.
„Tai – kaip meditacija. Ranka pati piešia. Apie meno terapiją susimąsčiau tuomet, kai pastebėjau, jog tie darbai gerai veikia ne tik mane, bet ir žiūrovus“, – prisipažino maltietis.
Pats būdamas kompiuterinių technologijų specialistas, jis niekuomet nekuria paveikslų kompiuteriu, nes nori pajusti tikrą medžiagą, pieštuko ar gelinio rašiklio judėjimą popieriumi.
Darbų nepasirašo
Savo skrupulingų mažyčių darbelių menininkas dažniausiai nepasirašo. Ir netgi nepavadina jų. Jam patinka, kai žiūrovai ne tik patys sugalvoja, kas vaizduojama popieriaus lakšte, bet ir pasikabina jį kaip jiems smagiau – pavertę ant šono ar aukštyn kojomis.
„Kartais žmogus nusiperka darbą, pasuka jį taip, kaip norėtų pasikabinti, ir tuomet duoda man pasirašyti.
O vienas man yra pasakęs, kad pirko vieną, bet įsigijo net keturis darbus, nes atsižvelgdamas į nuotaiką pasikabina jį vis kita puse aukštyn“, – pasakojo menininkas.
Tapo ir ant kilimėlių
Iš tiesų menininko sukurtos formos provokuoja įvairias žiūrovų interpretacijas. Tarsi debesų raštuose vieni tame pačiame darbe įžvelgia drakoną, kiti – egzotinį augalą ar tiesiog rytietišką ornamentą.
Tokiais ornamentais akį ypač traukia keletas salės kampe rodomų didelių darbų, nutapytų ant pigių kiniškų paplūdimio kilimėlių. Pasak dailininko, iš pradžių jis buvo sumanęs tapyti ant papiruso.
Tačiau su papiruso lapais reikia elgtis labai atsargiai, o jam norėjosi tiesiog išlieti susikaupusias emocijas.
Pamatęs kilimėlius iš karto suprato, kad galėtų tapyti ir ant jų. Tačiau iš plonų stiebelių susiūti kilimėliai – gana sudėtinga drobė. Po kelių bandymų dailininkas pasirinko akrilo dažus, kurie nepersisunkė kiaurai, ir nutapė rytietiškus ornamentus primenančias kompozicijas.
Paklaustas, ar jo darbai susiję su Maltoje populiariais ornamentais, D.Calleja sakė, jog tikrai apie tai negalvojęs. Tačiau, pasak menininko, kiekvienas žmogus turi genuose užkoduotą tautinę atmintį, todėl visai natūralu, kad maltietis renkasi kitokias spalvas ir ornamentus, nei lietuvis.
Menas, sportas ir seni automobiliai
Norėdamas, kad vaikai galėtų pabendrauti ne tik su menininku, bet ir žymiais kitų sferų žmonėmis, D.Calleja į renginį pasikvietė ir bronzos medalį Londono olimpiadoje iškovojusį imtynininką Aleksandrą Kazakevičių kartu su jo pirmuoju treneriu Remigijumi Gustu.
Jie pusantros valandos praleido kartu su vaikais. Ne tik padėjo įrengti vietą piešimui, bet ir parodė įdomių sportinių pratimų. D.Calleja „Sostinei“ sakė, kad ne tik įdomūs žmonės, bet ir kiti elitiniais laikomi dalykai gali sumažinti socialinę atskirtį. „ Ne tik menas, bet ir senoviniai automobiliai gali tapti puikia bendravimo priemone. Esu suorganizavęs vintažinių automobilių parodą, kurioje publika galėjo ne tik apžiūrėti, bet pasivažinėti tomis mašinomis. Norėjosi ištrinti tą ribą, kurią daugelis užsibrėžia gyvenime – tai ne man, tai tik turtuoliams“, – karštai dėstė savo veiklos filosofiją menininkas.
