Penktadienį Lenkijoje gyvenančio lietuvių dailininko S.Eidrigevičiaus plakatų paroda „Laurų vainikas“ buvo atidaryta Trakų salos pilyje. Jos pavadinimas – tiesioginė užuomina į tai, kad žiūrovams pristatomi tik patys garsiausi, daugiausia apdovanojimų pelnę menininko darbai.
Kaip įrodymas, kad laurų vainikas – ne vien puošmena, šalia kūrinių eksponuojami ir įvairiuose tarptautiniuose konkursuose pelnyti apdovanojimai.
Nors 67 metų S.Eidrigevičius gerai žinomas ir kaip įspūdingų knygų iliustracijų autorius, savitų kaukių ir įvairių instaliacijų kūrėjas, būtent plakatas pelnė lietuviui pasaulinę šlovę.
Menininkas nuolat keliauja ir visada sugrįžta su pilnomis eskizų knygelėmis. Į Trakus jis atvyko po kelionės į Ispaniją, kur aplankė ir Pablo Picasso muziejų. O įspūdžius iš šių metų Venecijos architektūros bienalės jau aprašė naujausiuose „Kultūros barų“ žurnalo numeriuose.
Rudenį laukia kelionė į Meksiką, kur bus surengta ne tik jo kūrybos paroda, bet ir paskaitos sostinėje bei kituose miestuose. Po to – paskaitos ir susitikimai Japonijos universitetuose.
– Kaip nutiko, kad tokią simbolinę retrospektyvą surengėte Trakų pilyje, nuo seno susijusioje su Lietuvos didybe ir jos valdovų pergalėmis? – paklausiau S.Eidrigevičiaus.
– Jei atsakyčiau trumpai – atsitiktinumas. O iš tiesų – ilga istorija.
Vieną dieną gavau trakiškio Kšyštofo Narkievičiaus laišką, o jame – savo seno piešinio vaizdą. Jis turėjo tą piešinį įsigijęs iš kelintų rankų, todėl norėjo sužinoti, ar tai ne padirbinys. Sakė, kad nori parduoti.
Piešinys buvo mano, bet parašas – ne mano. Sakau, atvažiuosiu į Lietuvą ir apžiūrėsiu originalą.
Tuomet Krzysztofas kreipėsi į jam kūrinį pardavusį žmogų, o tas jį iš karto atpirko.
Atvažiavęs to piešinio taip ir nepamačiau. Man buvo pasakyta, kad viskas gerai, bet tas žmogus nebenori man to darbo rodyti. Kokia išvada?
– Dar viena kokio nors jūsų kūrinio klastotė? Bet juk sakėte, kad darbas – tikrai jūsų.
– Tas žmogus turėjo mano piešinį, bet be parašo. Mat kai jį piešiau, buvau ką tik baigęs meno mokslus ir savo darbų dar nepasirašinėjau.
O jis, norėdamas brangiau parduoti, suraitė – „Stasys“.
– Gal būtumėte pats jį pasirašęs, jei jau atvažiavote?
– Taip, norėjau daryti tokį performansą – pasiūlyti ištrinti tą sufalsifikuotą parašą, o jo vietoje padėti tikrą. Mat čia ne plagiatas, o naujas reiškinys – darbo sužalojimas. Ta sąvoka – darbo sužalojimas – atsirado, kai apie šį atvejį pasakojau savo draugams iš meno pasaulio. Aš norėjau pašalinti tą sužalojimą, bet ką gi.
– O kaip atsirado paroda? Apsilankius Trakuose atgijo jaunystės prisiminimai?
– Kadangi performansas neįvyko, Krzysztofas nusivežė mane į Trakus papietauti. Kad širdelės neskaudėtų. Prie to paties stalo sėdėjo ir Trakų muziejaus direktorius. Žodis po žodžio – štai ir paroda.
Parodos katalogo pradžioje – nuotrauka, kur aš – dar Dailės instituto studentas – Trakų pilies fone. Net romantiška.
Beje, katalogui tekstus parašė vokiečių kuratorė Barbara Martin, lenkų kuratorius Mariuszas Knorowskis ir amerikietis Stevenas Helleris, buvęs „New York Times“ meno redaktorius. Ir, žinoma, šios parodos kuratorė Alvyga Zmejevskienė.
– Kodėl nusprendėte parodyti būtent plakatus? Juk Lietuvoje ypač mėgstamos jūsų knygų iliustracijos, kaukės?
– Ta mintis kilo Vilniuje, valgant pietus Vokiečių gatvėje. Sumaniau parodyti ne tik pasaulyje apdovanotus plakatus, bet ir tuos trofėjus, kuriuos jie pelnė. Tuomet ir pavadinimą sugalvojau – „Laurų vainikas“. Trakų muziejui ta mintis patiko.
Tiesa, Trakų pilies parodinė erdvė nėra labai didelė, eksponuojama tik dalis apdovanotų darbų. O kataloge – beveik visi.
Nors dabar plakatai dažniausiai kuriami kompiuteriu, maniškiai – rankų darbo. Viskas autentiška. Aš toks. Tiesa, turiu daug mėgdžiotojų, plagiatorių. Pavyzdžiui, vienas rusas perdirba daugumą mano darbų.
– Ar atsimenate, koks buvo pats pirmasis jūsų plakatas? Kas paskatino jį sukurti?
– Pirmą sukūriau plakato konkursui, skirtam Pirčiupio kaimo tragedijai atminti. Tai buvo seniai, dar Kaune, 1966 ar 1967 metais.
Konkursui buvo pristatyta labai mažai darbų. Mano originalas dingo.
Apsigyvenus Varšuvoje pirmasis plakatas buvo atspausdintas mano parodai Torunėje.
Būtent tas plakatas, kuris pelnė apdovanojimą tarptautinėje plakatų parodoje, ir nulėmė tai, kad šioje srityje taip ilgai darbuojuosi.
Sukurta jau per 300 darbų. Lietuvos nacionaliniam muziejui esu padovanojęs didelį jų rinkinį.
Tikiuosi, kad ateityje bus išleistas leidinys, apžvelgiantis visą derlių.
Plakatus kuriu ne tik piešdamas ar tapydamas, bet ir fotografijos būdu.
Pavyzdžiui, parodoje yra „Terezino“ spektaklio plakatas, kuris apdovanotas parodoje, vykusioje Japonijos Tojamos mieste.
Ten ant lentynų guli du nuogi kūnai. Vienas tartum įsikibęs į ratą, o kitas iš viršutinės lentynos įsikibęs į antrą ratą. Traukinio metafora? Taip.
Juk iš Terezino Adolfas Hitleris siuntė traukinius į Aušvicą. Tas miestelis pamažu keliavo į mirtį. Kurdamas svarsčiau – tapyti ar fotografuoti? Padariau fotografiją.
Krokuvos „Stary Teatr“ sutiko. Vos padaręs buvau įsitikinęs kad šis plakatas – šedevras. Tiesa, Prancūzijoje jis liko neįvertintas, o štai Japonijoje – apdovanotas.
– Jūs minėjote, kad ši paroda ne vien dėl jūsų biografijos yra tarsi ryšys tarp Lietuvos ir Lenkijos. Ką turėjote omenyje?
– Prieš kelerius metus Trakų pilyje buvo parengta pomirtinė tapytojo Edwardo Narkiewicziaus paroda. Jis buvo kilęs iš Trakų, bet gyveno prie Varšuvos. Mes draugavome. Turiu keletą jo paveikslų. Jie kupini siurrealistinio naivumo. Tartum kokios pasakos, detaliai ištapytos absurdo situacijos.
Mane jis vadindavo Lietuvos ambasadoriumi – „pan ambasador Litwy“. Jo vienintelis sūnus mirė studijuodamas.
Liko žmona Albina, kvietė ne kartą pasivaišinti cepelinais. Kšyštofas Narkievičius, šios mano parodos sumanytojas, – to dailininko giminaitis.
Taigi mano paroda iš tiesų vienija Lietuvą ir Lenkiją.
Ją turi pamatyti visi mūsų politikai. Tiesiai iš Seimo – specialus autobusas ir ekskursija vietoj tų nuolatinių rietenų. Prezidentei taip pat išsiųstas kvietimas.
* * *
Dailininkas pripažinimo sulaukė Lenkijoje
S.Eidrigevičius gimė 1949 m. liepos 24 d. Mediniškiuose, Smilgių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. 1968 m. baigė S.Žuko taikomosios dailės technikumą Kaune, 1973 m. – Lietuvos dailės institutą. Buvo iškilaus tapytojo J.Švažo mokinys.
Nuo 1980 m. jis gyvena Lenkijoje. Surengė daugiau kaip 100 individualių parodų įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.
Karjeros pradžioje daugiausia dėmesio skyrė knygos menui – kūrė miniatiūras, ekslibrisus ir iliustracijas. Vėliau ėmėsi kaukių, darbų pastele ir tempera, piešinių tušu, tapybos.
Menininkas yra daugelio tarptautinių apdovanojimų laureatas.
1991 m. Bratislavos iliustracijų bienalės proga išleistas pašto ženklas su jo paveikslo „Pinokis“ reprodukcija.
2008 m. Gdansko Lenkijos žvaigždžių alėjoje atsirado ir jo rankos įspaudas.
Japonijos Otaru mieste veikia S.Eidrigevičiaus muziejus – „Hiroko Mori & Stasys Museum“.
2000 m. menininkui įteiktas Gedimino IV laipsnio ordinas, o 2001 m. – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija.
