Prieš daugiabutį – purvina bala, šalia – griūvantis medinis namas, toliau ant kalnelio – nutriušęs bendrabučio tipo namas, kitapus gatvės – sovietmetį menanti gamykla.
Tai – aplinka namo, ant kurio nušvito piešinys. Šiame name 31 metų Algirdas ir Remigijus ir gyvena. Nedaug tokių piešinių Vilniuje, nors kituose miestuose meniški grafičiai yra įprasta sienų puošyba. Vilniečiai labiau mėgsta sienas terlioti.
Kauno gatvė, kurioje trečiadienį atidengtas piešinys, išties netviska prabanga. Tačiau daug vargo matę ir prieš keletą metų meno pasaulį sudrebinę broliai nesiskundžia.
Sulaukė neigiamų atsakymų
Broliai ilgai ieškojo sienos, kurią galėtų papuošti savo kūriniu. Namų šeimininkai vienas po kito sakė „ne“ tikėdamiesi, kad ant jų pastatų sienų bus pakabintas kojinių ar alaus reklamos tentas ir už tai bus galima susižerti pinigų. Iš socialinės reklamos juk neišpeši nė cento.
Tad Algirdas ir Remigijus apsistojo ties namo, kuriame neseniai apsigyveno, siena. Kadaise ant jos taip pat kabojo reklama, tačiau pastaruoju metu ji buvo tuščia ir nyki.
Susirinkę visus leidimus, broliai namo sieną tapė dvi savaites. Tiesa, prieš tai ne vieną savaitę vyko parengiamieji darbai – teko iškirpti piešinio trafaretus, ieškoti rėmėjų, kurie galėtų sušelpti dažais, keltuvu.
O piešinio idėja kilo praėjusių metų pavasarį, kai susibūrė socialiai atsakingų piliečių grupė: vizažistė Vaida Venckutė, žmogaus teisių ekspertė Dovilė Šakalienė, gydytoja Živilė Makselienė, verslininkė Asta Vosylė, kultūros centro „In Actio“ vadovė Dovilė Rupšytė, dizainerė Vida Simanavičiūtė ir kiti.
Atnešė vaikystės žaislų
„Šiame rajone gyvena tikrai ne turtuoliai arba intelektualai. Kai dirbome, žmonės klausinėjo, kas ant sienos bus, teiravosi, ar čia ne lipdukas, net pakrapštydavo“, – prisiminė Algirdas.
Menininkai greitai pajuto vietos gyventojų simpatijas: ne vienas besidarbuojantiems broliams iš namų nešė bandelių, sumuštinių.
O viena mergina atnešė ir porą pliušinių meškučių. Ji paprašė nupiešti iš vaikystės likusius žaislus. Deja, piešinyje meškučiai jau buvo sudėlioti.
Dauguma ant namo sienos vaizduojamų meškučių tikri, iš vaikų globos namų „Gilė“. Kitus Algirdui ir Remigijui atnešė jų draugai.
„Norėjome parodyti vaikų globos namų absurdą – kiek juose augantys mažyliai gauna pliušinių meškučių, nors jiems labiau reikia tėvų meilės ir namų šilumos. Žaislais to neužkamšysi“, – aiškino dvyniai.
Benamiui siūlė užsidirbti
„Neprašėme pinigų iš valstybės, Europos Sąjungos fondų.
Šis kūrinys atsirado vien gerų dėdžių ir tetų dėka“, – padėkojo rėmėjams A.Gataveckas.
Atidengiant piešinį nebuvo, kaip įprasta, juostelės, tad vienas brolių juokdamasis ranka perkirpo orą.
– Papasakokite apie piešiniui pozavusią mergaitę ir benamį, padėjusį iškirpti trafaretus, – brolių Algirdo ir Remigijaus pasiteiravo „Sostinė“.
Remigijus: Mergaitę, kuri dar nėra paauglė, piešiniui mums išrinko „Gilės“ vadovė Albina Stasiukynienė. Nenorėčiau atskleisti jos vardo ir amžiaus. Bet vaikas greitai įsitraukė į kūrybos procesą. Ji pati pasirinko drabužių spalvą piešinyje.
Mergaitė gavo atlyginimą už darbą – didžiulę nuotrauką. Taip ji tapo mūsų piešinio heroje. Juk jai reikėjo tiek drąsos. Bet vaikas labai džiaugėsi rezultatu.
Algirdas: Benamį susiradome atsitiktinai. Su draugu Artūru leidomės Aušros Vartų gatve link Rotušės. Kai jį pastebėjome, iš karto sutarėme – šis žmogus tiks mergaitės trafaretui piešinyje iškirpti.
Nemanėme, kad benamį bus lengva įkalbėti. Juk paprastai jie kratosi bet kokių darbų. Priėjęs sakau jam: „Nenoriu tavęs gailėti, nes tu prašai išmaldos. Jeigu duosiu pinigų, bus nesmagu ir tau, ir man. Einam, tu pats užsidirbsi.“
Jaunas benamis sutiko. Paaiškinau, kad darbas nesunkus, galės dirbti kiek nori. Taip benamis užsidirbo.
Tai mums atrodo labai svarbu – juk neprisidėjome prie priklausomybės nuo pašalpų skatinimo. Juk tokiems duodi, duodi pinigų ir jie prie to pripranta. Taip mes su broliu mąstėme.
– Piešinių ant sienų Vilniuje nedaug, nors vienas jų šįmet jau spėjo išgarsėti pasaulyje.
Tai – ant restorano „Keulė Rūkė“ sienos besibučiuojantys kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas.
Kaip manote, ar jūsų kūrinys bus toks populiarus?
Remigijus: Pastebėjome, kad šią savaitę jau fotografavosi prie mūsų piešinio.
Bet ar bus jis toks populiarus – paaiškės laikui bėgant.
– Šalia jūsų namo – pagrindinis kelias į čigonų taborą.
Ar nemanote, kad ant sienos galėtų būti ir prieš narkotikus nukreipta socialinė reklama?
Algirdas: Manau, kad mūsų piešinys apima labai daug dalykų. Kad vaikai papuola į globos namus, yra priklausomybių pasekmė: narkotikų, alkoholio. Juk daugiausia į globos namus vaikai papuola iš girtaujančių ir kitaip besisvaiginančių šeimų.
Dažnai paminiu tokį pavyzdį: svarbu užgesinti gaisro liepsnas, bet dar svarbiau surasti padegėją. Reikia kovoti su priežastimi, o ne pasekmėmis.
Atrodytų, kad piešinys kviečia kovoti su pasekmėmis. Tačiau giliau pažvelgus galima pamatyti ir priežastį.
– Vilniuje yra daugiau sienų terliotojų, o ne tapytojų.
Nebijote, kad piešinį ištiks kūrinio ant buvusio kino teatro „Lietuva“ likimas, kai jis greitai buvo suniokotas?
Algirdas: Bus gaila ar ne – dabar negaliu atsakyti. Nelygu, ką ir kaip ištepliotų.
Visokių būna teplionių. Juk ir jose kartais galima įžvelgti kūrinį. Apskritai manau, kad paveikslas turi būti gyvas. Istorijos, mitai gali papildyti kūrinį. Gal ir mūsų darbui taip pasiseks?
Pastatė karo belaisviai
Kauno gatvės 31-ąjį namą prieš septyniasdešimt metų pastatė vokiečių karo belaisviai.
Tai – buvęs gamyklos „Elfa“ bendrabutis. Ši gamykla – kitapus gatvės.
Vanda Gumauskienė daugiabutyje gyvena nuo 1959-ųjų, o „Elfoje“ dirbo jos vyras.
Ji prisiminė, kad pirmajame aukšte po piešiniu sovietmetį buvo mėsos ir pieno produktų parduotuvė. Kitame namo gale – duonos parduotuvė.
„Geros buvo parduotuvės. Ne tik kaimynai, bet ir iš toliau žmonės atvažiuodavo pirkti“, – atsiduso namo senbuvė.
Daug kaimynų ji palydėjo į anapilį. Štai ir dabar trečiojo aukšto kaimynė mirė. Tad senbuvių daugiabutyje nedaug likę.
Pamažu tampa išlaikytiniu
A. ir R.Gataveckų kūrinys ant Kauno gatvės namo sienos – trečiasis. Pirmieji sukurti praėjusiais metais Alytuje ir Kaune.
Piešiniais ant daugiabučių namų sienų broliai siekia atkreipti dėmesį į tą pačią problemą – vaikų globos namų sistemą.
Anot dvynių, jau vaikystėje globotiniai pratinami gauti pašalpas. Taip vaikui formuojamas liguistus polinkis kartoti tą patį veiksmą – visą gyvenimą prašyti paramos. Ir užaugęs jis nemoka gyventi kitaip, tik išlaikomas valstybės.
Todėl labdaros ir paramos fondai, renkantys paramą pinigais ar maistu ir dalijantys ją nepasiturintiems žmonėms, dažniausiai gerina pasekmes, bet ne priežastis.
Brolių tėvą su motina įtraukė alkoholis
Breiko šokėjus ir tapytojus Algirdą ir Remigijų išgarsino septynių paveikslų ciklas „Poveikis“. Visus kūrinius įsigijo kuriamas Modernaus meno centras, iškilsiantis vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“.
Septyniuose paveiksluose nutapyti aštuoni vaikų globos namų globotiniai. Pardavę paveikslus, broliai už juos gautus pinigus perdavė jiems pozavusiems vaikams.
Dvyniams Algirdui ir Remigijui buvo aštuoneri, kai atsidūrė Alytaus vaikų globos namuose. Šie jiems tapo gimtaisiais, o į Vaisodžių kaimą, kuriame gyvena tėvai, broliai užsuka tik kaip svečiai. Nei motina, nei tėvas nebandė gydytis nuo alkoholizmo.
Baigę vidurinę mokyklą Algirdas ir Remigijus įstojo į Vilniaus dailės akademiją, studijavo freskos ir mozaikos specialybę.
Algirdas tapo doktorantu, o Remigijus dėsto akademijoje, ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Jis sąmoningai nestojo į doktorantūrą – nenorėjo pakenkti broliui, nes tais pačiais metais abiejų nebūtų priėmę.
