Pastelės darbų paroda „Ten, už kalno“, praėjusį ketvirtadienį atidaryta Meno rinkos agentūros galerijoje „Kunstkamera“, – antrasis Vilniaus aukciono rengėjų bandymas atskleisti šia technika sukurtų darbų patrauklumą.
Parodoje pristatomi penkių autorių kūriniai – šviesaus atminimo tapytojo Juozapo Miliūno peizažai, Jolantos Šalkauskaitės religinės tematikos pastelės ir tapytojo Henriko Čerapo bei jo mokinių – Agnės Kulbytės ir Kristinos Mažeikaitės – kūriniai.
Pripažinimas – po mirties
Parodos ašis – šių metų gegužę mirusio dailininko, dailės pedagogo ir ilgamečio Vilniaus J.Vienožinskio dailės mokyklos direktoriaus Juozapo Miliūno pastelės. Parodą sumaniusi Meno rinkos agentūros vadovė Simona Makselienė šiuos darbus pamatė tik po menininko mirties, kai šeima pradėjo tvarkyti jo kūrybinį palikimą.
„Man tai buvo tikras atradimas. Esu įsitikinusi, kad pastelės yra vertingiausia jo kūrybos dalis. Jis vienas tų menininkų, kurių tikrąjį talentą padėjo atskleisti būtent ši technika“, – teigė kuratorė.
J.Miliūnas daug metų vasaras leisdavo netoli tėviškės Anykščių rajone, Gudiškių kaime, esančioje sodyboje. Ten ir sukurti dauguma parodoje rodomų darbų.
„Gryčia, kurioje atostogaujame, tik per laimingą atsitiktinumą sovietiniais laikais liko nepakliuvusi po buldozeriu. Ji tebestovi atokiau nuo triukšmingos aplinkos netoli Smulkio ežero. Čia tylu.
Tylu čia vakarais, kai už kalvų gęsta saulė, o sutemoms apgaubus dangų iš už senkapio rytų pusėje pasirodo mėnulio pilnatis ir dangų nusėja milijardai žvaigždžių. Viskas nurimsta. Medžiai vos vos šiurendami lapus užmiega.
Be garso ima sklandyti šikšnosparniai. Varlės kūdroje irgi nutyla. Sukrebžda netoli kūdros nakvynės apsistojęs baltas paukštis, šūkteli pelkėje gyvenąs senbernis stirninas.
Iš tos aplinkos ir atkeliavę mano darbai. Juose ir mėginau apčiuopti tas gamtos nuotaikas, tą paslaptingą jos pulsavimą“, – prieš porą metų apie savo pasteles yra pasakojęs dailininkas.
Žavi savo įnoringumu
Pastelė – viena mėgstamiausių S.Makselienės dailės technikų, todėl jai skaudu, kad lietuviai vis dar privengia pirkti ja sukurtus darbus. Pasak menotyrininkės, pastelė vis dar nėra komerciškai patrauklus dalykas.
Tai lepi technika, todėl visi ieško aliejinės tapybos drobių.
Tačiau žinovus ši technika net žavi savo įnoringumu. Juk pastelė – grynas presuotas pigmentas, be rišamosios suspensijos. Ja piešiama ant rupaus popieriaus, o po to, siekiant ją įtvirtinti ant paviršiaus, ji yra įtrinama, tarsi impregnuojama į popierių.
Pastelė reikalauja fizinio kontakto su kūrėjo ranka. Tik pirštais menininkas pajunta tolesnę potėpio kryptį, intensyvumą, pradžią ir pabaigą. Todėl ji sukuria tokį meninį efektą, kurio nepasieksi jokia kita technika. Toniniai perėjimai čia kuriami ne tik skirtingais pigmentais, bet ir to paties pigmento skirtingo intensyvumo gradacijomis, kurias lemia pirštų prisilietimo jėga.
„Tapyba pastele panaši į glostymą, masažą ar grojimą pianinu – juk garsai nuo pianissimo iki fortissimo išgaunami priklausomai nuo klavišų spaudimo intensyvumo, jautrumo ir empatijos. Todėl meno kūrinys pastele atsiranda tiesiogine šio žodžio prasme iš glostymo, yra išglostytas“, – kalbėjo S.Makselienė.
Nemėgsta saulės spindulių
Tiesa, pastelės technika sukurtus darbus reikia atidžiau prižiūrėti nei tapybą. Jiems kenkia saulė, vėjas, drėgmė, perkraustymas. Tačiau, pasak menotyrininkės, šiais laikais egzistuoja specialūs fiksatoriai. O jei dar įstiklini ir pakabini ant šiaurinės kambario sienos, darbui iš tiesų niekas negresia. Juk visi darbai ant popieriaus nemėgsta tiesioginių saulės spindulių.
„Kunstkameros“ galerijoje rengiamų parodų tikslas – įpratinti žiūrovus mėgautis įvairiausiomis technikomis. Ir ypač nepatogiomis, nepatvariomis, netradicinėmis.
Kuratorė S.Makselienė pasakojo, kad visų parodos „Ten, už kalno“ autorių darbams būdingos daugiasluoksnės toninės gradacijos, kurios susilieja į minkštą, tarsi aksominį audinį.
Atrodo, kad vaizdas matomas tarsi pro rūką ar miglą, net kontūrai, briaunos ir kampai pastelėje tampa minkšti, išplaukę. Pastelės darbai neturi jokio vidinio agresyvumo ar kategoriškumo.
Deja, pastelės technika nėra labai populiari mūsų šalyje. Prieškario Lietuvoje pastelių sukurta gana nedaug, M.K.Čiurlionis buvo išimtis. Dabar ja kuriančių autorių taip pat tenka paieškoti. Nors iš tiesų kolekcininkai daugiau kreipia dėmesį į dailininko pavardę, o ne į techniką.
Pavyzdžiui, tapytojo Solomono Teitelbaumo pastelės ne mažiau populiarios nei jo tapyba. Šio dailininko, Algimanto Kuro, Leopoldo Surgailio ir kitų žinomų menininkų pastelių taip pat galima įsigyti „Kunstkameros“ galerijoje.
Beje, pastelės dažniausiai pigesnės už aliejinę tapybą. Parodoje eksponuojamų darbų kainos – nuo 70 iki 400 eurų.
Pastelės darbų paroda „Ten, už kalno“ galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki rugsėjo 30 dienos.
