Sukvietusi gausų svečių būrį į grafikos parodos „Moterys myli juodai“ atidarymą J.Rekevičiūtė juos pasitiko gulėdama lovoje savo namų kieme. Daugiau nei pusvalandį autorė ramiai snaudė, o žiūrovai fotografavo ir kūrė su ja asmenukes.
Atidaromos parodos darbus buvo galima išvysti tik netoliese stovinčiame monitoriuje arba išmaniuosiuose žiūrovų telefonuose bei planšetiniuose kompiuteriuose. Mat paroda surengta skaitmeninėje erdvėje – naujienų portalo lrytas.lt Virtualioje meno galerijoje.
J.Rekevičiūtė nubudo tik tuomet, kai išgirdo operos solistės Julijos Karaliūnaitės atliekamą ariją „Leisk man verkti“ iš Georgo Friedricho Händelio operos „Rinaldas“. Pagaliau išsipildė 47 metų kūrėjos svajonė – ji atidarė parodą gulėdama lovoje.
Neįprasto atidarymo kulminacija – virš kiemo ėmęs sukti ratus lėktuvas, iš kurio pasipylė atvirukai su grafikės darbais.
– Kodėl sumanėte perkelti savo kūrinius į virtualiąją erdvę? Ar nebijote, kad jie tiesiog išnyks didžiuliame skaitmeninės informacijos sraute? – paklausiau J.Rekevičiūtės.
– Aš manau, kad tradicinė galerija jau yra praradusi aktualumą. Norisi, kad menas būtų arčiau žmogaus, kad jam nereikėtų kur nors specialiai važiuoti. Jei jis iš ryto skaito naujienas interneto portale, tai kartu galėtų pamatyti ir meno kūrinių.
Virtualios meno galerijos tikslas – ne ką nors parduoti, o suteikti žiūrovui malonumą.
– Tačiau pristatydama parodą aukcione pardavėte net kelis grafikos darbus?
– Nelabai brangiai. Tiesiog norėjau parodyti, kad tie darbai, kurie rodomi virtualioje galerijoje ar krinta iš dangaus kaip atvirukai, patys nėra virtualūs. Jie visai realūs – tradiciniai spalvotos grafikos lakštai, klasikiniai linoraižiniai.
– Eksperimentais garsėjančiai dailininkei linoraižinys – lyg ir ne prie veido? Kas paskatino sugrįžti prie klasikos? Meilė?
– Jau esu sulaukusi tokio amžiaus, kai gerai išmanau daugybę įvairių moters meilės formų. Todėl galiu drąsiai imtis tos temos. Man pačiai buvo labai linksma visas tas būsenas raižyti.
Įdomu, kad aš niekuomet nemėgau raižyti. Pernai buvau viename grafikų plenere, kurio dalyviai nuolat ką nors raižė. Man tai atrodė keista – toks nuobodus ir labai daug laiko atimantis darbas.
Visai netikėtai pati tuo užsikrėčiau. Grįžus namo apėmė nenumaldomas noras raižyti. Visi tie darbai, kurie dabar rodomi lrytas.lt Virtualioje meno galerijoje, atsirado gana greitai.
Pats jų raižymas man nebuvo kančia, net atvirkščiai – linksmas ir smagus darbas.
– Darbų pavadinimai ne tokie ir linksmi – „Aš kausiuosi, mano meile, dėl tavęs“ arba „Tu mane parklupdei, bet aš vis tiek laimėsiu“. Ar juos sugalvojate jau sukūrusi darbus?
– Net negalėčiau pasakyti, kas ateina pirmiau – būsimo darbo vaizdas ar jo pavadinimas. Gal dažniau – pavadinimas, o tik tada pasirodo vaizdas.
Todėl man pavadinimas – labai svarbus. Neatsitiktinai ir konkursas Virtualioje galerijoje būtent toks – kas sugalvos geriausią pavadinimą mano kūriniui, tam jį ir padovanosiu.
– Jūsų paroda pavadinta „Moterys myli juodai“. Frazė turi nemažai reikšmių. Kuri jums pačiai svarbiausia?
– Svarbiausia – būsenų įvairovė. Moterys dėl meilės pameta galvą, išprotėja, gali žudyti ir nusižudyti. Jos daro daugybę keistų ir nepaaiškinamų dalykų. Man pačiai meilė – varomoji ir kūrybos, ir gyvenimo tema.
Galėčiau save pavadinti meilės būsenų kolekcininke. Mane pačią nuolat ištinka įvairios istorijos, todėl šiam ciklui sukurti neprireikė daug fantazijos. Esu lengvai įsimylinti, bet gana lengvai ta meilė ir išnyksta.
– Šiuo metu neturite širdies draugo?
– Ne. Tačiau kalbėdama apie meilę turiu omenyje ne kažkokį fizinį kontaktą, o vidinę būseną.
Beje, ji visai nebūtinai turi būti susijusi su žmogumi. Gali būti meilė ir gražiam daiktui, augalui ar puikiam gėrimui. Juk moteris juodai gali įsimylėti ir savo rankinę ar batus.
– Batai jums ypač svarbūs? Juk net kurdama žmonių charakterius atspindinčių apdarų atspaudus batus naudodavote kaip atskirą objektą.
– Taip. Be to, jie po mano grafikos presu tiesiog nepalenda. Juos galiu tik išraižyti. Su batais susijusi net viena virtuali istorija, kai visai nepažįstama moteris iš Klaipėdos man atsiuntė įspūdingus batus – su gulbėmis ir krištoliniais kulnais.
Vieną rytą atsidariau feisbuką ir radau žinutę: „Jūrate, mes nepažįstamos, bet norėčiau sužinoti, koks tavo kojos dydis, nes noriu padovanoti batus.“ Aš atsakiau, ir ji man atsiuntė tuos batus.
Aš, žinoma, jais pasigyriau „Facebook“ tinkle. Ir tuoj iš savo draugų sužinojau, kokia firma juos pardavinėja, kur Londone yra jos parduotuvė. Viena mano draugė būdama Londone norėjo nupirkti man batus, kurių kulnai kaip flamingai, bet negavo mano dydžio. Išaiškėjo, kad jie gamina tik po vieną porą. Taigi, ji nusipirko sau.
– Juoda, balta, raudona – dažniausiai jūsų darbuose naudojamos spalvos. Kodėl renkatės būtent jas?
– Tai tamsa ir šviesa, o raudona – ugnis. Nieko daugiau ir nereikia gyvenime. (Juokiasi.)
Juoda ir balta – klasikinės grafikos spalvos, o raudona – meilės ženklas, leidžiantis kūriniui stipriau paveikti žiūrovą. Kaip gyvenimas be meilės neturi prasmės, taip ir paveikslas be tos raudonos ugnies – lyg ir ne visai gyvas.
Net kai sakome, kad moterys myli juodai, suprantame, kad ta meilės ugnis liepsnoja raudonai, kraujas trykšta.
– Lietuvos meno pasaulyje gaji nuostata, jog rimti menininkai tokių virtualių žaidimų nežaidžia. Ar nebijote sulaukti iš kolegų pikto žodžio?
– Turėjau dvi idėjas. Pirmoji – pristatyti savo kūrybą internete. Antra – per atidarymą ramiai miegoti savo lovoje. Pavyzdžiui, miegoti galerijoje tarp savo darbų. Norėjosi pasižiūrėti, kas žiūrovams įdomiau – paveikslai ar miegantis jų autorius.
Virtuali galerija ir jos pristatymas suteikė man tokią progą.
Tai man daug svarbiau nei visi tie priekaištai, kuriuos tenka išgirsti. Juk daugelis kūrėjų įsitikinę, kad tikras menas neturi afišuotis, kad nepadoru iš parodos daryti šou. Aš neturiu nieko prieš, kad kiti menininkai vaikšto su nutįsusiais megztiniais ar nerėmina savo darbų, bet aš darau taip, kaip man patinka.
Pavyzdžiui, užsienyje galerijos iškart prašo menininko istorijos. Ir galima sakyti, kad pusę menininko kūrinio vertės sudaro jo kūryba, o kitą pusę – ta istorija, kuri papildo ar atskleidžia jo kūrybą. Jei nėra įdomios istorijos, tai net gerą darbą sunkoka parduoti.
O pas mus tenka išgirsti, kad net surengti savo darbų aukcioną – nelabai gražu. Juolab kad pinigai atitenka man, o ne kokiems nors vaikų namams. Tarsi menininkui nereikėtų pinigų ir popieriui, ir dažams. Už komplimentus ir gėles viso to nenusipirksi.
– Jūs kolegų darbus dažniau matote realybėje ar kompiuterio ekrane?
– Žinoma, virtualiai. Dažniausiai pasižiūriu, kai jie sukeliami į socialinius tinklus. Į parodą nuvykstu tik tuomet, kai labai sudomina. Pavyzdžiui, į japonės Yayoi Kusamos parodą „Moderna“ muziejuje Stokholme ar Šarūno Saukos retrospektyvą Nacionalinėje dailės galerijoje.
Abi parodos buvo ypač profesionaliai eksponuotos. Pamatyti tiek daug gero menininko darbų ir dar logiškai, įdomiai sudėliotus – dėl to tikrai verta išlipti iš lovos ar atsitraukti nuo kompiuterio.
– Y.Kusamos darbų šaknys – menininkės liga. Meilė – taip pat dažnai vadinama liga, gal todėl jums ir patinka japonės kūriniai?
– Jei iš ligos atsiranda menas – tai rimta, o jei menas ar meilė priveda prie ligos – tai tik liga.
Viskas priklauso nuo rezultato.
Juk meilė ne vieną yra nuvariusi prie bedugnės krašto, o mane tik įsuka į naujus darbus kaip koks variklis. Net ir labai liūdnos ar tragiškos situacijos mane paskatina pasižiūrėti į tą skausmą kaip nors kitaip, rasti kokių nors humoristinių aspektų.
– Jus daug lengviau įsivaizduoti besisukančią dirbtuvėje nei tinginiaujančią lovoje. Ar tai tik dėl parodos, ar jūs iš tiesų mėgstate lovadienius – kai visą dieną praleidi lovoje neiškeldama kojos iš namų?
– Būna dienų, kurias su malonumu praleidžiu lovoje. Skaitau, žiūriu filmus, rašau, paišau. Žodžiu, nieko nedarau. Tai man tarsi atostogos. Beje, pastaruoju metu vienas dažniausiai žiūrimų filmų – Paolo Sorrentino „Didis grožis“. Man iš tiesų yra labai svarbu, kad būtų gražu. Gražu ir prasminga.
Kurdama šį ciklą nuolat galvojau apie tą filmą. Ten juk kiekvienas kadras – užbaigtas paveikslas. Man irgi norėjosi sukurti ką nors gražaus, bet kartu ir su humoru. Patiko ir filme nuskambėjusi mintis, jog kai tau jau 60 metų, tai gali daryti, ką nori. Aš dabar sakau, kad man 40, todėl galiu daryti ką noriu.
„Lrytas.lt“ galerijoje – virtuali paroda
Daugybę parodų Lietuvoje ir užsienyje surengusi grafikė J.Rekevičiūtė kviesdama žiūrovus į naujausių grafikos darbų parodos „Moterys myli juodai“ atidarymą paprašė atsinešti išmaniuosius telefonus ar planšetinius kompiuterius.
Naujausius menininkės kūrinius galima pamatyti tik skaitmeninėje erdvėje – kartu su paroda atidarytoje naujoje portalo lrytas.lt Virtualioje meno galerijoje (plus.lrytas.lt/virtuali-meno-galerija).
Portalo parodoje „Moterys myli juodai“ J.Rekevičiūtė pristato 25 naujausius grafikos darbus. Kiekvienas kūrinys kalba apie jausmus, įsimylėjimo būsenas, svajones.
Užsukę į virtualią lrytas.lt galeriją žiūrovai gali ne tik paganyti akis, bet ir pažaisti. Vienas joje eksponuojamų J.Rekevičiūtės darbų vis dar neturi pavadinimo. Tam galerijos lankytojui, kuris sugalvos įdomiausią, išradingiausią ar linksmiausią pavadinimą, autorė padovanos savo kūrinį.
