Fotomenininkai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė iniciavo pokalbį „NoRoutine Books – mažatiražė leidyba“ apie nedidelio tiražo knygas, kurios pretenduoja tapti meno kūrinio tęsiniu ar net nauju meno objektu. Angliškai vadinami „NoRoutine Books“ („Nekasdieniškos knygos“) leidiniai įsiterpia tarp autorinės menininko knygos ir tradicinės monografijos.
Knygos spausdinamos šiuolaikinėmis aukščiausios kokybės poligrafijos priemonėmis, o jų įrišimas ir galutinis apipavidalinimas atliekamas „NoRoutin Books“ ir menininkų studijose. Kalbėta apie tai, kodėl nedideli publikacijų projektai gali užimti tam tikrą savitą, bet kartu ir labai svarbią meno ir fotografijos rinkos dalį. „NoRoutine Books“ tipo visi leidiniai turi ir unikalias įklijas, specialias žymas, yra numeruoti ir autorių pasirašyti. „NoRoutine Books“ leidinius platina tokios svarbios institucijos kaip „Motto Berlin“ Berlyne, „Printed Matters“ Niujorke ir kitos.
Publikacijos įvertintos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų: Gyčio Skudžinsko „Albumas“ Arlio fotografijos festivalyje 2015 m. pateko tarp autorinės knygos finalininkų, Evelinos Kerpaitės „Nails“ laimėjo pagrindinę premiją Bibliografinių leidinių kategorijoje Lietuvos knygos meno konkurse.
Dirbęs įvairiuose leidiniuose fotografu, retušuotoju Ričardas Šileika pasirinko šnekėti svarbia knygų leidybai tema – apie vaizdo ir teksto simbiozę.Ar iš tikrųjų kiekvienam vaizdui užtenka savojo teksto? Ar kiekvienam tekstui per akis turimo vaizdo? O visgi vienas be kito neapsieina. Tampa neišvengiamas jų šliejimas ir gretinimas. Fotografija pasirašo pavadinimą. Tekstas prisikalbina iliustraciją. Ar įmanoma lygiateisė vaizdo ir teksto bendrakalbė?
Naujaisiais laikais fotografijos pasaulis dramatiškai pasikeitė, atsirado daugybė savarankiškai išleistų knygų. Dažnai sakoma, jog dabar yra fotografijos knygų aukso amžius. Remiantis „pasidaryk pats“ principu sukuriama begalė įvairių knygų ir spaudinių. Vis daugiau fotografų vengia didelių leidyklų, muziejų ir galerijų sistemos, ieškodami alternatyvių būdų, kaip pasiekti savo auditoriją tiesiogiai.
Fotoknygos tampa vienu svarbiausių elementų fotografo karjeroje, aplenkiančiu parodų organizavimą ar nuotraukų produkciją. Panašia veikla užsiima fotografas Andrew Mikšys, atvykęs į Lietuvą iš Sietlo (JAV) ir prieš penkiolika metų apsigyvenęs Vilniuje. Jo kūryba buvo eksponuojama Sietlo meno muziejuje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, Kauno fotografijos galerijoje bei De Apple šiuolaikinio meno centre Amsterdame, darbai publikuoti Dazed, The New Yorker, Harper’s, Hotshoe, BuzzFeed, ir Vice leidiniuose. Su seminaro dalyviais Andrew Mikšys pasidalino nepriklausomos fotoknygų leidybos patirtimi.
Apie tris dar neišleistas knygas kolegoms pasakojo spaudos dizaineris Tomas Mrazauskas, gyvenantis Berlyne. Už savo darbus jis yra gavęs kelis tarptautinių knygos dizaino konkursų apdovanojimus. Tomas neseniai įkūrė nepriklausomą leidybinę iniciatyvą „Brave Books“ (liet. „Drąsios knygos“), kurios dėmesys skiriamas fotografijai ir kūriniams, geriausiai reprezentuojamiems knygos formatu.
Viešoji įstaiga „Kultūros meniu“ ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius 39-ajame tarptautiniame fotomenininkų seminare pristatė fotografijos knygų kolekciją, surinktą Japonijos nepriklausomos fotografijos kuratorės Mikiko Kikuta. 71 knyga ir dvi dėžės atvirukų sudaro įspūdingą ir gana retą pastarųjų dešimties metų Japonijos fotografų knygų rinkinį, kuris pirmą kartą Lietuvoje eksponuotas Plungės fotobienalėje 2016 m.
Iš Danijos atkeliavusi kolekcija po Plungės turėjo grįžti į Tokiją, tačiau įvertinus, kokia tai išskirtinė galimybė pamatyti daugeliui mūsų neregėtą ir nežinomą Japonijos fotografijos pasaulį, kolekcija pristatoma ir Nidoje, o vėliau – Klaipėdoje ir Vilniuje. Nuo šeštojo dešimtmečio fotografijos Japonijoje pagrindas buvo spauda, o ne parodos.
Fotografams buvo itin svarbu pristatyti savo darbus žurnaluose, tokiuose kaip Camera Mainichi ar Asahi Camera. Tačiau 1980–1990 m. daugybė žurnalų bankrutavo, o didžiosios leidyklos nustojo spausdinti fotoknygas dėl menkų pardavimų. Per pastaruosius dešimt metų situacija pasikeitė iš esmės, nes atsirado savileidybos galimybė fotografams, o taip pat įsikūrė keliolika naujų leidyklų, kurių specializacija – fotografija.
Taigi, ši kolekcija – šiandieninės Japonijos fotoknygų įvairovės ir poligrafijos sprendimų panorama. Mikiko Kikuta – daugiau nei šešiasdešimties fotografijos ir šiuolaikinio meno parodų kuratorė Japonijoje ir Europoje, projekto „Japonija Europos akimis“ meno vadovė nuo 2002 m. Shiogamos fotofestivalio įkūrėja ir meno vadovė, fotografijos leidinių sudarytoja.
Fotomenininko ir gintarininko K. Mizgirio privačioje galerijoje trys žymūs fotomeistrai – Rimantas Dichavičius, Stasys Paškevičius ir pats Kazimieras Mizgiris – pateikė jungtinę ekspoziciją „Nidos mūzos“. Čia galima gėrėtis Neringoje sukurtais subtiliais aktais, nepakartojamu kopų grožiu. Netoliese, senojoje liuteronų raudonmūrėje šventovėje savo parodą ir jos pagrindu sukurtą albumą „Vorkuta. 67-oji lygiagretė“ pristatė Raimondas Puišys. Tai įspūdingas fotopasakojimas apie šį toliausiai į Šiaurę nutolusį Rusijos miestą, kurio vardas siejasi su šiurpiais Gulago laikais, o taip pat parodoma ir jo dabartis.
Ketvirtąją seminaro dieną pageidaujantiems atsirado galimybė trumpam išvykti į Klaipėdą, kur Fotografijos galerijoje veikia Ukrainos fotomenininko Romano Piatkovkos paroda (kuratorius Darius Vaičekauskas). Tai – vienas žinomiausių Ukrainos konceptualių fotografų, labiausiai siejamas su Charkovo meninės fotografijos mokykla. Romanas Piatkovka dar „anais laikais“ drąsiai kvestionavo bei ginčijo vyraujantį socialistinio realizmo stilių aštuntojo dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje.
Skirtingai nuo socialistinio realizmo, kuris vaizdavo darnios komunistinės visuomenės scenas, fotografai iš Charkovo mokyklos vyraujantį „optimistinį socializmą“ ginčijo socialiai sudėtinga šiuolaikine fotografijos estetika. To meto autoriai kūrė fotografijos, kaip neestetinio dokumento, koncepciją, „sukonstruotos realybės“ fenomeną, „blogos kokybės“ kaip estetikos kategoriją ir savo kūryboje dažnai naudojo nuogą kūną kaip socialinį protestą.
R. Piatkovka, naudodamas kelių vaizdo sluoksnių perdangas ir rankomis apipieštas fotografijas, padėjo apibrėžti šį naują stilių, kuris ir toliau plėtė meninės fotografijos ribas net ir meniškai laisvesniu perestroikos laikotarpiu. Klaipėdos fotografijos galerijoje rengiamoje parodoje pristatomos kelios autoriaus fotografijų serijos: „Atminties sumuštiniai“, „Schemos“, „Libido žaidimai“, „Soviet Photo“. Romanas Piatkovka 2013 m. pelnė Sony World Photography Awards prizą ir Geriausio metų konceptualaus fotografo vardą.
Grįžę į Nidą, išvykos dalyviai vėl prisijungė prie kolegų ir iki vėlyvos nakties, kaip ir kas vakarą, „Varnos“ terasoje dalyvavo neformaliuose menininkų kūrybos, jų knygų pristatymuose. Tęsiasi ir kino vakarai, o milžiniškas vaizdų projekcijas galima stebėti viešose Nidos erdvėse, ypač prie švyturio.
