Išgirdus, kad Nacionalinėje dailės galerijoje surengta benamių meno paroda „Padainuok man labanakt“, galima pamanyti, kad prestižinėje šalies parodų erdvėje pamatysime kokią nors skurdo egzotiką, kažką panašaus į tradicinių kalėjimo menų rinktinę.
Tačiau jone nėra nei pusnuogių didžiakrūčių merginų paveikslų, nei tatuiruočių nuotraukų. Tik keli lakoniški piešinukai ir daugybė užrašų. Ne tik ant sienų, bet ir ant apdulkėjusių vidinio galerijos kiemelio langų.
Ženklas – žodžiai dulkėse
„Kai lankėmės tose vietose, kur gyvena benamiai, veltui ieškojome ženklų, kurie liudytų, kokie žmonės čia nuolat būna. Žinoma, ten galima rasti grafičių, užrašų ant sienų, tačiau tai – dažniau paauglių, o ne benamių darbas. Vienintelis jų buvimo ženklas – žodžiai, pirštu išvedžioti ant dulkėtų langų“, – sakė bendro menininkų ir benamių projekto vadovė Ieva Petkutė.
Projekto idėja atsirado tuomet, kai susipažinusi su socialinius meno projektus kuriančiu britų menininkų duetu „arthur+martha“ I.Petkutė panoro kartu surengti parodą. Dueto nariai – tekstilininkė Lois Blackburn ir poetas, meninių tekstų kūrėjas bei kuratorius Philipas Davenportas.
Menininkų grupė „arthur+martha“ kuria bendradarbiaudama su visuomenės paribyje atsidūrusiais asmenimis – benamiais, senyvo amžiaus, globos įstaigose gyvenančiais žmonėmis ir karo veteranais. Britai tuos žmones įtraukia į kūrybinę veiklą, sudaro galimybę jiems papasakoti ir užfiksuoti savo gyvenimo istorijas.
Kalbantis apie tai ir kilo mintis menininkams sukurti ką nors su benamiais. Taip prasidėjo projektas „Padainuok man labanakt“, kuris metus vyko ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir Lietuvoje.
Kitoks miestas ir pasakų miškas
I.Petkutė teigė, kad lietuvių menininkams buvo įdomu pasivaikščioti benamių keliais. Taip atsirado ir „Kitokio Vilniaus“ žemėlapis, kuris išspausdintas kitoje parodos gido pusėje. Dabar kiekvienas gali pamatyti, kur ir kaip jie gyvena, nes, pasak projekto vadovės, nė vienas žmogus nėra apsaugotas nuo tokios lemties.
Projekte dalyvavo tik savanoriai. Ne visi žmonės mėgsta ką nors siūti, piešti ar rašyti, todėl kartu laiką leisdavo tik tie, kuriems to iš tiesų trūko.
Į Vilnių atvykęs britų benamis prisipažino, kad nauja veikla ir naujos pažintys padėjo jam atsisakyti benamio gyvenimo: „Dabar turiu stogą virš galvos ir pats apmoku visas sąskaitas.“
Iš šalies žvelgiant meninis projektas kiek priminė anoniminius priklausomybės ligomis sergančių žmonių klubus. Tačiau jo dalyviai nebuvo uždaryti kokiame nors kambarėlyje.
Ir Vilniuje, ir Mančesteryje jie su profesionaliais menininkais vaikštinėjo po miestą, susėdę skaitė pasakas ir kūrė savas istorijas, piešė, filmavo, fotografavo, dėliojo koliažus.
Vilniuje sukurtus kūrinius perkelti į galerijos erdvę ir sujungti į vientisą kelionės pasakų mišku istoriją padėjo įvairių sričių menininkai: Eglė Gudonytė, Teodoras Malinauskas, Vytautas Stakutis, Justė Vazgytė.
Žvilgsnis į Vilnių iš gatvės
Nors meno terapija, įvairios kūrybinės dirbtuvės, spektakliai ir klounai ligoninėse, senelių bei vaikų namuose – jau įprasti dalykai, projekto „Padainuok man labanakt“ rengėjai pabrėžia ir rezultatą, ne tik procesą. Pastebėję meninį talentą jie stengiasi suteikti galimybę jam atsiskleisti profesionalioje aplinkoje.
Nacionalinės dailės galerijos knygyne jau galima įsigyti projekto dalyvio Andrejaus Kibisovo fotografijų rinkinį. Pirmoji personalinė jo koliažų paroda surengta sostinės „Skalvijos“ kino centre.
Dvišalis projektas
Beveik metus trukęs meno projektas „Padainuok man labanakt“ į įvairią meninę veiklą įtraukė ne tik menininkus, bet ir benamius bei skurstančius žmones.
Dvišalis projektas nuo praėjusių metų lapkričio tuo pačiu metu vyko Vilniuje, socialinės pagalbos ir integracijos centre „Betanija“, ir Mančesteryje, benamių centre „The Booth Centre“.
Jame dalyvavo apie 500, o prie šią veiklą iliustruojančios parodos įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo daugiau kaip 80 benamių ir skurstančių asmenų Lietuvoje ir Didžiojoje Britanijoje.
