Ryžosi naikinti šabakštyną
Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centre pristatant „Eglės“ leidyklos išleistą knygą „Žemė ir Vanduo“, ne vienas neringiškis prisiminė, kaip nykiai atrodė šio kurorto pakrantė, kai joje dar nebuvo skulptūrų – dumblas, pūvančių juodalksnių lapų smarvė, vaizdą į marias užgožę meldų guotai, šiukšlės, tuntai uodų ir mašalų. Kelią dažnai apsemdavo vanduo.
Neringoje išaugęs buvęs kurorto vyriausiasis architektas Ričardas Krištapavičius S.Mikelį vadina Juodkrantės miestelio gelbėtoju ir gaivintoju: „Jis atkakliai grūmėsi su oponentais, kurie kaip beįmanydami kaišiojo pagalius į ratus, įrodinėjo, kad Kuršių nerijos kraštovaizdis ir šiuolaikiškas akmens plastikos skulptūrų parkas pamaryje – nesuderinami dalykai“.
Po diskusijų nuspręsta sutvarkyti beveik pustrečio kilometro ilgio pakrantę – nutiesti dviratininkų ir pėsčiųjų takus, įkurti uostelį žvejų laiveliams, jachtoms, pastatyti restoraną su terasa, kur poilsiautojai galėtų paskanauti žuvų patiekalų.
Regėjo lietuviškąją Maljorką
Nedidelė lietuviškoji Maljorka – taip Juodkrantę įsivaizdavo S.Mikelis su savo bendraminčiais. Kai Šilutės rajono melioratoriai pakrantėje baigė įrengti naują promenadą, vietoj nendrynų sužaliavo vejos, visi pamatė, kad čia dar kažko trūksta.
Architektai ir menininkai Neringos savivaldybei siūlė kultūrinti Juodkrantėje atsivėrusias naujas erdves – paversti skulptūrų parku po atviru dangumi. S.Mikelis entuziastingai pritarė tokiai idėjai ir padarė viską, ką galėjo, kad idėja virstų kūnu.
Į Juodkrantę privežta lauko riedulių. Pakviesti į pirmąjį skulptūrų simpoziumą „Žemė ir Vanduo“ menininkai Kęstutis Mišeikis, Arvydas Ališanka, Albertas Danilevičius dirbo nemokamai. Tarp pirmeivių buvo skulptorius iš Anglijos Thomas Gilhespy.
Vėliau surengti dar du simpoziumai. Juose darbavosi skulptoriai Stanislovas Kuzma su sūnumi Algirdu, Naglis Nasvytis, Vytautas Narutis, Mindaugas Navakas, Antanas Balkė, Marijonas Šlektavičius, Eduardas Jonušas, Stasys Juraška, Valdas Jurevičius, Džiugas Jurkūnas. Pareikšta įvairių minčių, būta aštrių diskusijų, gyvenimas koregavo parko projektą.
Idėja uždegė skulptorius
„Juodkrantė neatpažįstamai pasikeitė po to, kai vejose išsirikiavo menininkų dovanoti kūriniai – skulptūros, atspindinčios neapčiuopiamą, vos juntamą šios vietovės tarp žemės ir vandens aurą“, – tuo, ką pavyko sukurti per tris vasaras, džiaugėsi simpoziumų komisaras R.Krištapavičius.
Anais laikais S.Mikelio vadovaujama Neringos miesto savivaldybė menininkams galėjo suteikti tik stogą virš galvos, įrankių ir sriubos lėkštę poilsio namuose. Tokios sąlygos ne visiems buvo priimtinos.
„Mane skulptūrų parko prie pat marių idėja uždegė – dirbau negalvodami apie jokius honorarus“, – praeitį prisiminė vienas akyviausių simpoziumų „Žemė ir vanduo“ dalyvis vilnietis skulptorius K.Mišeikis.
Kūrėjus globojusi Juodkrantės seniūnė Aldona Balsevičienė viską fiksavo dienoraštyje, fotografavo darbus. Juodkrantiškė pedagogė poetė Ona Dovydavičiūtė-Pučenia vos ne kiekvieną krantinę papuošusią skulptūrą apdainavo savo eilėraščiuose.
Kopų smėlis – tas pats akmuo
„Iki panagių persismelkęs skulptūrų parko idėja S.Mikelis viską akylai stebėjo, kasdien susitikdavo su menininkais. Pažinojo kiekvieną krantinės linkį, buvo nusiteikęs įveikti visas kliūtis. Atrodė, kad niekas jo nesustabdys“, – pasakojo A.Balsevičienė.
Teiginius, kad Kuršių nerija ir akmuo – nesuderinamos materijos, atremdavo S.Kuzma: „Argi smėlis – ne tas pats akmuo, tik pabiręs mažomis dalelėmis ? Smėlis– buvęs granitas ir kvarcas, ta pati gimininga, tik kondensuota viename gabale medžiaga“.
S.Mikelio nežavėjo mintis pakrantę užgriozdinti masyviomis akmens kompozicijomis. Mistiška Kuršių nerijos aplinka, kartais niekuo nemotyvuota lietuvių meilė šiam žemės lopinėliui jį ir menininkus tarsi įpareigojo susilieti su gamtos stichija.
Juodkrantiškis A.Danilevičius irgi siekė ne chaoso, o harmonijos: „Norėjome, kad meno kūriniais virtę akmenys kalbėtų su vandenimis, dangumi, debesimis, krantu, paukščiais, žuvimis. Deivės Lelos skulptūrą sukūriau įkvėptas baltų mitologijos“.
Norėtų atgaivinti simpoziumus
Pristatant naują knygą, vakaro svečias klaipėdietis pianistas Saulius Šiaučiulis kartu su kitu džiazo virtuozu trambonininku ir saksofonistu Donatu Bukausku legendiniu Neringos meru vadinamo S.Mikelio garbei pažėrė puokštę muzikinių improvizacijų.
„Ne visi žino, kad S.Mikelis baigė mokslus Lietuvos konservatorijoje, puikiai grojo akordionu. Muzikanto talentas vėliau jam labai pravertė kaip vadybininkui bendraujant su žmonėmis, įgyvendinant naujus projektus“, – pažymėjo S.Šiaučiulis.
Džiaugdamiesi Juodkrantę papuošusiais meno kūriniais kai kurie neringiškiai prisipažino, jog ilgisi anais laikais čia sklandžiusių mūzų, siūlė atgaivinti skulptūros simpoziumus. Tuo pat metu jie metu nerimavo dėl parko ateities.
Kai kurias skulptūras jau apdaužė vandalai, prie uostelio iškilęs restoranas po teismų maratono pripažintas neteisėtu statiniu ir sulygintas su žeme. Norima nugriauti dar kelis naujus namus, kuriuose įsikūrusios aštuonios šeimos.
Kūrėjai stato, naikintojai griauna
„Tarytum slogiame košmare vėl regiu buldozerius, kaip priešo tankai įriaumojančius į Juodkrantę. Nuverstos skulptūros traiškomos vikšrais, apraizgomos Bikfordo virvelėmis. Kurtinantis sprogimas ištaško akmenų skeveldras – juodkrantiškiai vaikšto po pievelę nusiminę, nuleidę rankas“, – apokaliptinėmis įžvalgomis dalijosi S.Mikelį gerai pažinojęs fotoalbumo “Žemė ir Vanduo“ sudarytojas bei leidėjas klaipėdietis Antanas Stanevičius.
Ne tik jam, bet daugeliui neringiškių vaidenasi, kad senose Nidos kapinaitėse palaidotas Neringos miesto garbės pilietis S.Mikelis tikrai apsiverstų kapo duobėje, sužinojęs, kad Juodkrantėje, reikliems prokurorams ginant neva pažeistą viešąjį interesą, griaunami nauji pastatai, kurių statybas kažkada palaimino visos valstybės institucijos.
„Kompensacijoms prireiks daugiau kaip 10 mln. eurų iš visų mūsų, mokesčių mokėtojų, kišenės. Ir tai vyksta šalyje, iš kurios nuo skurdo svetur pabėgo trečdalis tautos, o likusieji vos suduria galą su galu“, – kova su „nelegaliomis statybomis“ Kuršių nerijoje stebėjosi „Eglės“ leidyklos vadovas A.Stanevičius.
Velionio mero našlė Violeta Mikelienė su ašaromis akyse maldavo dabartinį Neringos vadovą Darių Jasaitį apginti Juodkrantės skulptūras ir kitus statinius prie marių nuo sveiku protu nesuvokiamo valstybininkų idiotizmo.
To paties ji prašė ir savo sūnaus kurorto vicemero Donato Mikelio: „Prisimink, kad tavo tėvas visą savo gyvenimą ne griovė, o statė ir gražino Neringą“.
