Tapybos būrelis Kauno tardymo izoliatoriuje iš pradžių buvo sutiktas labai nedrąsiai. Mažai kas tikėjo, kad tai sudomins įkalintuosius ir juos keis.
Gavus nedidelį finansavimą iš Kultūros tarybos, kalintiesiems buvo nupirkta dažų, drobių, teptukų. Į izoliatorių atvažiuodavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto trečio kurso tapybos studentės. Jos mokė teisiamuosius maišyti spalvas, piešti natiurmortus ir peizažus.
21 įkalintasis sukūrė per pusšimtį paveikslų.
Tapyba keitė nusikaltimais įtariamus vyrus. Penki iš jų patys pasiūlė ir graikiškais motyvais išpiešė izoliatoriaus pasivaikščiojimo kiemelį.
– Kaip tapyba paveikė įkalintuosius? – „Laikinoji sostinė“ paklausė V.Šimkuvienės.
– Žmonės čia labai uždari, susikaustę, prislėgti, turi įvairiausių rūpesčių. Iš pradžių tapyba jiems buvo proga išeiti iš kameros – uždaros aplinkos.
Kai pajuto, kad kažką sukuria, labai įsitraukė. Vyrai tapo mandagesni, atviresni, augo jų bendravimo kultūra.
Nebeliko sienų tarp skirtingų kastų. Grupėje dirbo ir užguiti, ir aktyvesni. Jie tarpusavyje gražiai bendravo, keitėsi jų požiūris vieni į kitus.
– Kaip įkalintieji skirstosi į kastas ir kaip tapyba tai sustabdė?
– Į kastas įkalintieji vieni kitus labai greitai priskiria. Tie, kurie atvažiavę iš pataisos namų, jau atvažiuoja susiskirstę į kastas. Nesinori pirmą kartą įkalintųjų su tuo „supažindinti“.
Pirmą kartą nuteistieji kamerose būna tik su pirmą kartą nuteistais, antrą – tik su antrą ir taip toliau.
Iš pradžių ir tapybos grupelėse susirinkdavo žmonės pagal teistumų skaičių. Bet kai turėjo bendrus užsiėmimus, pasirodė, kad nėra reikalo jiems neleisti dirbti kartu.
Tapydami jie vienas kito nerūšiuoja, jie vertina, kaip kas piešia, kaip kam sekasi, kokie jo gabumai. Džiaugiasi vienas kito darbais.
– Kaip keitėsi įkalintųjų bendravimas, laisvalaikis?
– Sumažėjo agresijos. Tie, iš kurių pusmetį negalėjai žodžio ištraukti, ėmė kalbėti, bendrauti su kitais.
Atsirado susidomėjimas gražiais, giliais dalykais. Plečiasi jų akiratis. Jie ima skaityti dailės istoriją. Kai su jais dirbanti profesionali menininkė G.Turtnelytė siūlo, ką toliau piešti, išryškėja, kad jie net savo stilių turi. Vienam patinka tas, kitam anas.
Girdime atsiliepimų, kad išvykę į pataisos namus, žmonės toliau tapo. Vienas iš išėjusiųjų į laisvę parašė laišką, kuriame labai džiaugėsi, kad galėjo pirmą kartą išbandyti tapybą – laisvėje nebuvo to daręs.
– Kaip visuomenė reaguoja, kai kalbate apie tapančius įkalintuosius?
– Skirtingai. Vieni žmonės sako, kad be reikalo su „nenaudėliais“ užsiiminėjame, neva juos šaudyti reikia. Kiti sako, kad užsiimame labai gera misija, kai juos ugdome.
Aš manau: ką pasėsi tuose žmonėse, tą ir pjausi. Nuo pat vaikystės jiems buvo sėjamos ne gėrio, bet pykčio ir blogio sėklos.
Širdis didelė. Į ją galima dėti ir dėti. Kuo daugiau į ją gėrio įdedi, tuo jo daugiau. Projekte dalyvaujantys įkalintieji dažnai su pagarba kartoja: „Jūs neįsivaizduojate, ką mums duodate.“
Artimiesiems įkalintųjų tapybos užsiėmimai yra paguoda. Jie supranta, kad čia jų niekas nekankina, kad su jais pagarbiai elgiasi.
– Kur galima pamatyti įkalintųjų tapybos darbų?
– Iki lapkričio 24 dienos – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto fojė. Paskui darbai keliaus į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą, kur studijuoja įkalintiesiems padėjusios trečiakursės.
Gruodžio pradžioje darbai keliaus į Vilnių, asociacijos „Novi Homines“ patalpas. Asociacija skleidžia žinią, kad suimti ar nuteisti žmonės taip pat gali kurti gražius dalykus. Jų iniciatyva ankstesni izoliatoriaus vyrų darbai kabojo Kauno oro uoste.
Gruodžio viduryje darbai kabės Kalėjimų departamento patalpose, o tada visi ar dalis jų grįš pas mus.
Įkalintieji norėtų dovanoti darbus artimiesiems. Vadovybė leido, kad jie nutapytų nedidelius darbelius ir padovanotų savo šeimoms.
– Kokių naujų kūrybos būdų siūlysite įkalintiesiems?
– Parašiau projektą Kultūros tarybai įkalintųjų darbui su keramika.
Yra norinčių tuo užsiimti. Tai – taip pat gera terapija.
Norėtume, kad vyrai įgytų amatą ar bent gautų įgūdžių ir galėtų juos panaudoti laisvėje. Būtų galima projekto darbelius dovanoti vaikų ar senelių globos namams, ligoniams.
Taip pat po naujųjų metų prašysiu tęstinumo projektui, pagal kurį gavome lėšų tapybos reikmenims.
– Kaip patys įkalintieji vertina savo kūrinius?
– Jie labai džiaugiasi, didžiuojasi savimi. Skambindami ar rašydami artimiesiems praneša apie parodą, paragina nueiti.
– Įkvėpti tapybos užsiėmimų, įkalintieji pasisiūlė išpiešti pasivaikščiojimų kiemelio sienas. Kaip kilo ši mintis?
– Vienas kiemas buvo labai nušiuręs. Vaikinai pasisiūlė jį sutvarkyti. Direktorius leido, jis meniškas žmogus, palankiai žiūri į šiuos projektus.
Penkiese vyrai užsidegę dirbo net atvėsus. Nešdavosi į lauką arbatos, kavos, kad nesušaltų, bet norėjo pabaigti iki galo.
Iš viso yra keturiolika kiemelių. Tik vienas išpieštas. Reikėtų po truputėlį juos tvarkyti. Šitiems darbams laukiame geresnių orų.
– Kas padėjo įsigyti tapybai skirtų priemonių?
– Kultūros taryba skyrė 2600 eurų tapybos priemonėms ir parodai organizuoti.
Labai padėjo viena senamiestyje veikianti parduotuvėlė profesionaliems dailininkams. Jie sutiko padaryti nuolaidų. Kita didelė parduotuvė taip pat sutiko priemones pardavinėti pigiau.
Turime vieną žmogų, kuris aukoja medienos dirbiniams. Ieškosime, kas galėtų paremti ir įkalintųjų tapybos užsiėmimus. Dabar pirmiausia reikalingi molbertai.
