Įamžinti J.Basanavičiaus atminimą Vilniuje panoro 16 architektų ir skulptorių grupių. Visus pateiktus projektus šiuo metu galima apžiūrėti Vilniaus rotušėje. Ekspertų komisijai teko užduotis iš šių projektų atrinkti geriausią įvertinant architektūrinius, meninius sprendimus, idėjos originalumą, kontekstualumą, dermę su istorine aplinka. Šio konkurso pirmosios vietos laimėtojui iš mokesčių mokėtojų pinigų ketinama skirti 5000 eurų, antrosios – 4000, trečiosios – 3000 eurų. Dvi paskatinamosios premijos – po 2500 eurų atitektų užėmusiems ketvirtą ir penktą vietas.
Vienas parodos lankytojų, paklaustas, kaip vertina pateiktas skulptūras, teigė esą jos yra gana žemo lygio, J.Basanavičius į save nepanašus. Kita parodos lankytoja teigė, kad būtų iš ko išsirinkti, bet mažiau stilizuota skulptūra, anot moters, atrodytų geriau.
Dar nepaskelbus laimėtojų, meno ekspertų organizacijos – Tarptautinės dailės kritikos asociacijos Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga rengia kreipimąsi į J.Basanavičiaus įamžinimo konkurso rengėjus kviesdami pripažinti, kad konkursas neįvyko. Nes, pasak jų, projektai neatitinka elementarių meninio lygio kriterijų.
„Meno žmonės, meno bendruomenė ir meno ekspertai pašiurpo pamatę rezultatus. Iš pradžių buvo juokinga, o vėliau pasidarė liūdna. Mes tikrai kviečiame šį konkursą paskelbti neįvykusiu, negaliojančiu ir jokiu būdu neskirti jokių premijų, nes tai būtų ne J.Basanavičiaus atminimo įamžinimas, o išniekinimas. Juk mes kalbam apie J.Basanavičių, kuris rūpinosi, kad Lietuva būtų, jis labai rūpinosi pirmąja Lietuvos dailės paroda, o dabar mes galime pasiūlyti tik tai? Meno klestėjimo laikotarpiu – Renesanso metu – konkursas reiškė, kad varžosi geriausi, nes tai reprezentuoja valstybę, tai rodo, kas mes esame, ką mes vertiname. O dabar šitą konkursą apžiūrinėdamas gali tiktai raudonuoti. Visi suglumę, mat pasiūlymai iš tikrųjų „neišeina“ iš Stalino ir Leninio klišių. Jei bent vieną skulptūra atsirastų prie Filharmonijos – tai būtų kažkas paradoksalaus ir įžeidžiančio J.Basanavičių“, – sakė meno kritikė, kultūrinio leidinio „7 meno dienos“ redaktorė Monika Krikštopaitytė.
Ji taip pat teigė, kad nereikia pamiršti, kokiai asmenybei kuriamas paminklas – J.Basanavičiui – žmogui, kuris labai rūpinosi savo įvaizdžiu: „Ironiška tai, kad J.Basanavičius buvo žmogus, kuris aiškiai suvokė įvaizdžio svarbą viešumoje, jis rūpinosi savo atvaizdu, pozavo 9 menininkams, kvietė geriausius. Žinant tą jo rūpinimąsi, šitas konkursas yra visiška parodija.“
Pasak menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės, artėjant jubiliejams ar valstybinėms šventėms suskumbama jas įprasminti atminties ženklais, tačiau nediskutuojama su profesionalais, kaip geriau tai padaryti, užuot tai darius, tiesiog stengiamasi iki tam tikros datos įvykdyti projektą, neatsižvelgiant į meninę jo vertę.
„Būna jubiliejai, reprezentaciniai istoriniai momentai, kai turime švęsti, artėja data – ar šimtmetis, ar tūkstantmetis, – kai sujuda politinis elitas, visi tie organai, kurie nusprendžia, kad reikia kažką daryti ir tas kažkas visuomenėje egzistuoja kaip paminklas, sutvarkymas, aikštės atidarymas, o paminklas įsivaizduojamas populistiškai, vadovaujantis pasenusiais standartais, kad figūra turi būti ant žirgo. Nėra tokių kriterijų, kurie būtų iškristalizuoti, nediskutuojama su profesionalais, kaip būtų galima įprasminti tą erdvę. O juk būtų galima dirbti su meno bendruomene ir inicijuoti vieną kitą projektą, diskutuoti su tais žmonėmis, kurie pajėgūs, o ne su savivaldybėmis, kurios neveikia meninės kalbos lygmenyje“, – kalbėjo kultūros politikos tyrinėtoja S.Trilupaitytė.
Savivaldybės atstovai teigė svarstysiantys gautas meno ekspertų pastabas.
