Ketvirtadienį VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma Eglės Vertelkaitės personalinė paroda „Moiros“.
Naujausia žinomos menininkės, VDA dėstytojos Eglės Vertelkaitės paroda gerokai keičia ligšiolinius stereotipus apie jos kūrybą. Nors visada mėgusi eksperimentuoti, E. Vertelkaitė, tikriausiai iš inercijos dažnai vis dar vadinama grafike, tarsi konstatuojant formalų jos „priklausymą“ tradicinei dailės šakai.
Tuo tarpu šioje parodoje matyti, jog savo potyrius ir neramų, intelektualų kūrybinį ego menininkė dabar transliuoja fotografinių, skaitmeninių manipuliacijų pagalba, vis rečiau besiimdama įprastų giliaspaudės grafikos įrankių.
Taip yra todėl, kad pasakojimui apie moiras menininkei reikėjo rasti mediją, labiausiai tinkančią tikroviškam vaizdui išgauti, nes metalo raižinyje įkūnytos formos visada lieka kiek sąlygiškos. E. Vertelkaitė laikosi nuostatos, jog svarbiausia kūryboje – minties raiška, nesvarbu, kokią techniką pasitelktum.
Šioje parodoje menininkė išvystė turtingą, makabriškai ironišką kaukės ikonografiją.
Baugokoje E. Vertelkaitės kaukių misterijoje tvyro įtampa ir grėsmė, sumišusi su nostalgija, kartais – ir su buitiniais, trivialiais pastebėjimais.
Tai efemeriškas šešėlių teatras, kur vaizdai yra kruopščiai užkonservuoti. Jie uždaromi po blizgiais šelako sluoksniais, ir lieka įklimpę gelsvame paviršiaus ūke tarsi inkliuzai gintare.
Lyg to nebūtų gana, menininkė juos nuo žiūrovo akių dar kartą atitveria stiklu, kuris „gaudo“ aplinkos atspindžius ir slėpdamas įrėmintus vaizdus, pats tampa paveikslu, ekranu. Tai ne tik estetinis kūrinio apipavidalinimo sprendimas, bet ir parodos koncepcijos dalis, papildanti pasakojimą apie Likimą, Laiką, Kaukę (dvilypumą), Mirtį ir kasdienį buvimą.
Paroda veiks iki balandžio 2 d.
