Nemanykite, kad 54 metų dailininkas L.Šutas yra keistuolis šiukšlių kaupikas. Taip, jis kaupikas, bet ne iš tų, kurie į savo butą pritempia šiukšlių, o kaimynai atakuoja policiją ir seniūniją.
Seni niekniekiai menininkui reikalingi įstabiems paveikslams kurti.
Ilgą laiką Kauno menininkų pasaulyje L.Šutas buvo žinomas kaip tapytojas. Jis ir dabar neatsisako tapybos, bet daugiausia laiko skiria Lietuvoje mažiau žinomam dailės žanrui – asambliažui. Tai erdviniai trijų dimensijų kūriniai iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes.
Vieną tokių kūrinių galima pamatyti jau einant M.Valančiaus gatve, ties 12-uoju namu, kuriame įsikūrusi galerija „Spalvų magija“. Prie šaligatvio pūpso spalvingas stovas. Jo praktinė paskirtis – užtvaras, kad ant šaligatvio nebūtų statomi automobiliai. Bet kartu tai ir spalvinga iš įvairių daiktų sumontuota, sulipdyta skulptūra.
Atspindi ir šeimos istoriją
L.Šutas susidomėjo asambliažu, kai gyveno Niujorke, – JAV ši dailės rūšis išpopuliarėjo 6–7 dešimtmečiais.
L.Šutas ypač brangina paveikslus, kurie susiję su jam artimais žmonėmis. Vienas tokių – ant seno Švč.Mergelę Mariją vaizduojančio paveikslo pritvirtinta sena piniginė, laikrodžio apyrankė, iš užrašų knygelės išplėštas lapas ir motociklo „Harley-Davidson“ modeliukas.
Kūrinys susijęs su menininko žmonos Laimos tėvo gyvenimo istorija. Pokario metais jis padarė tokį tiesiog sensacingą sandėrį – už kibirą naminės degtinės iš sovietų kariškio mainais gavo blizgantį „Harley-Davidson“. Rusas, matyt, jį buvo atsivežęs iš Vokietijos kaip karo grobį, bet degtinę vertino labiau.
Uošvis 1989 metais žuvo avarijoje. Pas jį rasti daiktai – piniginė, laikrodžio apyrankė panaudoti kuriant asambliažą.
Kitame paveiksle matome žvejo nuotrauką, prie rėmų pritvirtintos žvejybos žvejybos įrankių dalys. Blizgės ir kabliukai prilipdyti ant nuogas gražuoles vaizduojančio fono.
„Mano senelis iš motinos pusės buvo aistringas žvejys. Su žvejybos sąvoka susijusi ir jausmų semantika, apie įsimylėjimą, meilės nuotykius sakome – užkibo ant kabliuko“, – kūrinio idėją paaiškino menininkas.
Dažna detalė – raktai
Dažnos detalės jo koliažuose – laikrodžiai, raktai, kompiuterių, buitinių prietaisų detalės. Jos išreiškia laiko sąsajas, praeities virsmus per dabartį į ateitį, gyvenimo laikinumą ir tik „septintuoju“ menininko pojūčiu už uodegos pastveriamą amžinybę. Pavyzdžiui, vyriškąjį (jang) ir moteriškąjį (in) pradą vaizduojantis paveikslas, kuriame matyti domino kauliukai, kompiuterio klaviatūros dalys ir senos monetos.
L.Šutas ypač mėgsta kūrinį „Ateivė“ – jis sukurtas panaudojant vaikiškos lėlės dalis, papuošalo iš dramblio kaulo detales.
Vienas menininko kūrinių, sąlygiškai pavadintas „Žaliuoju žmogeliuku“ (vaizduojamas vyriškis maskuojamąja karine uniforma su sovietiniu ženkleliu ant krūtinės), – savotiškas atsakas į geopolitines aktualijas.
Kauniečio asambliažams būdinga daugialypė simbolika, todėl jis ir pats negreitai randa raktinį žodį vienam ar kitam paveikslui pavadinti.
„Patys sugalvokite“, – dailininkas neretai pasiūlo žiūrovui, paklaususiam, kaip vadinamas vienas ar kitas kūrinys.
Kai kurie iš jų prašyte prašosi pavadinimo, nes siužetas gana aiškus. Pavyzdžiui, asambliažas, sudarytas iš jūrų kriauklės, čiaupo, vandens skaitiklio ir seno modelio mobiliojo telefono, galėtų vadintis „Pasipiktinęs pensininkas plūsta vandentiekio įmonę dėl didelių sąskaitų“.
Dailininką šis pasiūlymas pralinksmino.
„Iš tiesų prie progos būtų galima padovanoti „Kauno vandenims“. Šis kūrinys tiksliau atspindi šiuolaikinę vandentiekio sistemą nei skulptoriaus B.Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja“, stovinti prie įmonės, vaizduojanti moterį su ąsočiu“, – juokėsi L.Šutas.
Domisi užsieniečiai
Kauniečio asambliažai, kaip ir tapyba, pasižymi šviesumu, ramiu filosofavimu, nėra postmodernizmui neretai būdingos depresyvios nuotaikos, ciniško pykčio ar beviltiškumo išraiškos.
Tokie kūriniai tiktų ir namuose, ir odontologijos kabineto laukiamajame, ir verslo biure.
Tačiau L.Šutas, bent jau kol kas, nelinkęs jų parduoti, ir sako, kad juos kuriant įdėta labai daug širdies ir laiko, todėl jie pernelyg brangūs.
Pagaliau lietuviai dar nelabai supranta tokių kūrinių, bet užsienio turistai labai domisi.
Kurti asambliažus L.Šutui tapo aistra. Sutikęs pažįstamus jis prašo jų neišmesti senų daiktų, o atitempti jam.
„Savo sandėliuką jau ištuštinau. Atidžiai stebiu žmoną, kada jai nusibos vienas ar kitas papuošalas, nebebus madingas arba sulūš.
Iš karto atsidurs mano rankose, bus panaudotas asambliažui“, – šmaikštavo menininkas.
Apžiūrėti L.Šuto kūrinius galima M.Valančiaus gatvėje įsikūrusioje galerijoje „Spalvų paslaptys“.
Trijų dimensijų kūriniai
Asambliažas (pranc. „assemblage“ – rinkinys, junginys, sankaupa) – modernizmo dailės rūšis: erdviniai kūriniai iš daiktų, pritvirtintų ant įrėmintos plokštumos ar sudėtų į dėžutes.
Asambliažas jungia skulptūros ir tapybos išraiškos priemones. Tai trijų dimensijų koliažas. Pasirinkti objektai („objekt trouve“) reljefiškai tvirtinami prie pagrindo – sukuriamas erdvinis-plastinis paveikslas. Asambliažo užuomazgų būta dadaizmo, siurrealizmo dailėje. Jo principus subrandino popdailės menininkai. 1953 m. asambliažą įvardijo Jeanas Dubuffet, terminą išpopuliarino 1961 m. Niujorke surengta paroda „Asambliažo menas“, kurioje buvo eksponuojami XX a. I pusės meno krypčių dailininkų kūriniai. Nuosekliausiai šią meno kryptį plėtojo Josephas Cornelis.
Asambliažo technika itin suklestėjo 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Šią dailės rūšį mėgo Edwardas Kienholzas ir Robertas Rauschenbergas.
Asambliažas buvo svarbus ir dėl kitokių priežasčių. Jis ne tik sukūrė prielaidas pereiti nuo abstrakčiojo ekspresionizmo prie popmeno, bet ir paskatino iš esmės naują požiūrį į formatą – erdvę, kurioje egzistuoja vaizduojamasis menas. Taip asambliažas tapo tramplinu dvejopiems sumanymams, kurie darėsi vis svarbesni menininkams, – aplinkos menui ir hepeningui.
