66 metų menotyrininko V.Liutkaus knyga „Penketas. Tapybos anatomija“ – intriguojantis pasakojimas apie sovietmečio dailininkų grupės mokslus, parodas, bohemiškus vakarėlius ir bandymą pasipriešinti valdžios peršamam melu grįstam optimizmui.
Kaip jie priešinosi? Paleido nuo pavadėlio apokaliptines pasąmonės vizijas.
XX a. aštuntajame dešimtmetyje į Lietuvos meninį gyvenimą įsiveržė būrys jaunų tapytojų, kartu baigusių studijas Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija).
Tai vadinamasis „Penketas“: Bronius Gražys, Henrikas Natalevičius, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys (1952–2008) ir Romanas Vilkauskas.
Privalomam socialistiniam realizmui šie tapytojai priešinosi kurdami siurrealistinių vizijų, fantasmagorijų, absurdo ir erotikos kupinus paveikslus. Jaunus kūrėjus domino apokaliptiniai į gabalėlius subyrėjusio pasaulio vaizdai, kurių prototipus rado senojoje olandų dailėje, Hieronymo Boscho, Pieterio Bruegelio vyresniojo darbuose.
Sovietinė tikrovė – lyg lavonas
Neatsitiktinai viena pirmųjų V.Liutkaus knygos iliustracijų – penkių tapytojų fotosesija Vilniaus universiteto prozektoriume, kurioje dailininkai palinkę prie studijų reikmėms naudoto mirusio žmogaus kūno. Scena – kaip nuoroda į garsųjį Rembrandto paveikslą „Daktaro Nikolo Tulpo anatomijos pamoka“.
Pasak V.Liutkaus, „Penketo“ nariams tapyba buvo instrumentas, leidžiantis preparuoti sovietinio gyvenimo realijas.
Pačiam menotyrininkui tokiu instrumentu tapo knyga, šalia menininkų darbų pateikianti daug nuotraukų, kuriose užfiksuoti ne tik parodų atidarymai, bet ir to meto kasdienybė – roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ repeticijos, vestuvės ar už agitacinių plakatų piešimą kolūkiuose įsigyti motociklai „Jawa“.
Kas be ko, nuotraukose užfiksuoti ir audringi vakarėliai dirbtuvėse su šokiais, plovo valgymu, bendro piešimo seansais ant sienų bei lubų, bandymai su vyresniais kolegomis pistoletu pro langą nušauti kokią varną.
Ne mažiau įdomios ir nuotraukos, kurios atskleidžia, kaip žiniasklaida pateikdavo informaciją apie meną ir menininkus, susiedama ją su Komunistų partijos politika. Pavyzdžiui, galima pamatyti Dailės instituto profesorius – tapytoją Sofiją Veiverytę ir skulptorių Konstantiną Bogdaną – su baltais chalatais šalia netoli Panevėžio buvusio Ėriškių kolūkio gyvulininkystės fermų.
Tiesa, fotografijos, įamžinusios knygoje minimą parodų cenzorių širdies suminkštinimą viena kita taurele stipresnio gėrimo, dar, matyt, ilgai dulkės asmeniniuose archyvuose.
Kirmėlistai ar faufistai?
Įdomu, kad iki šiol „Penketo“ narius persekiojanti kirmėlistų pravardė jiems prilipo taip pat po viešnagės kolūkyje. 1978-aisiais Vepriuose, tuometiniame S.Nėries kolūkyje, vyko jaunųjų dailininkų pleneras, kuriame jie turėjo pažinti ir teigiamai pavaizduoti sovietmečio kaimo gyvenimą.
Tačiau tapytojus labiau sudomino vabzdžių pasaulis. Jų paveiksluose atsirado vabalai, vabzdžiai, varlės, kirmėlės, išnaros.
Teptuko potėpiai ir figūros susmulkėjo, net R.Sližio parašas po paveikslais pradėjo priminti ropojantį vabalą.
Viename savo darbų su vabalais kampelyje parodijuodamas sovietinių plakatų šūkius R.Sližys užrašė: „Ačiū partijai ir vyriausybei, kad suteikė galimybę paišyti tokius paveikslus.“
Tačiau kirmėlistais dailininkus vadino tik sovietmečio kritikai.
Patiems tapytojams svarbesnės buvo nuorodos į erotiką ir siurrealizmą, kuriuos simbolizavo iki šiol M.Skudučio kūrybinėje dirbtuvėje kabantis paveikslas, vaizduojantis už būrio merginų į dangų kylantį milžinišką falą.
Dailininkai perkūrė žodį „phallus“ į panašiai skambančią žargonybę „faufas“ ir vadindavo save faufistais, pabrėždami pasąmonės ir erotinių vizijų svarbą savo kūryboje.
Įdomu, kad M.Skudutis, pasakodamas apie diplominiam darbui vadovavusio tapytojo Antano Gudaičio pamokas, prisiminė, kad maestro sakydavęs, jog dailininkui „šeima trukdo“: „Jeigu įmanoma, reikia gyventi be šeimos, reikia sugebėti pakilti virš kasdienybės, kad buities rūpesčiuose neprarastum to, kas svarbiausia – kūrybiškumo.“
Mūza – manekeno koja
Pasak V.Liutkaus, „Penketas“ savaip traktavo tai, kas vadinama dailininko mūza. Ji buvo ir pozuotoja, ir dirbtuvės lankytoja, ir nakties viešnia ar paplūdimio mergina. Menininkai jos nesureikšmino – greičiau ironizavo suteikdami jai daugiau neigiamų nei teigiamų savybių.
„Kai kurių „Penketo“ dailininkų asmeniniai santykiai su moterimis buvo painūs ir neretai pamokantys. „Femme fatale“ neaplenkė tapytojų“, – rašo knygos autorius.
Jis prisiminė ir tapytojų dirbtuvėse buvusius erotinius fetišus.
Pas M.Skudutį stovėjo moters manekenas, pas H.Natalevičių – moters manekeno torsas, o R.Sližio dirbtuvėje ant lentynos – kojos protezas.
Tie daiktai atsidurdavo ne tik smagių vakarėlių fotografijose, bet ir paveiksluose.
Kur eina Lietuvos kultūra?
– Kodėl knygoje tiek mažai kalbate apie tikrąsias dailininkų mūzas? Juk moterų „Penketo“ dirbtuvėse ir gyvenime tikrai netrūko? – paklausiau V.Liutkaus.
– Nesistengiau aprėpti viso to laiko meno konteksto: kas su kuo draugavo, kaip vienas kitam tiko, kaip atrodė „Penketo“ darbai tarp kitų to meto dailininkų darbų.
Svarbiau – tapytojai ir jų menas. Per tai ir žvelgiau į jų kūrybos aplinką: kas buvo draugai, su kuo dažniau bendravo, kas užsukdavo į jų dirbtuves.
Tai ir fotografas Algirdas Šeškus, ir seną būgną žaidimui kauliukais atnešęs džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, ir estas Tynu – literatas, vertėjas aktorius Tonu Koivas. Taip pat skulptoriai Mindaugas Navakas, Vladas Urbanavičius, Ksenija Jeroševaitė.
– Nors knygoje nemažai atvirai erotiškų darbų, o tekste daug dėmesio skiriama moters kūno vaizdavimui, tarp dailininkų bičiulių paminėjote vos vieną moterį – meno kritikę Gražiną Kliaugienę. Tapytoja Dalia Kasčiūnaitė nuotraukoje karštai šoka su šia kritike „Lesbo šokį“, skulptorę K.Jeroševaitę taip pat galima pamatyti tik fotografijose. Ar daugiau moterų nebuvo, ar sąmoningai apie kitas bičiules ir mūzas nutylėjote?
– Na, negi atvirai sakysiu, kas buvo, o ko ne? Buvo, ir dar kaip buvo... Jei apie tai aš leisčiausi pasakoti, tai turėčiau ir visas skyrybas aprašyti, ir visokias ten vedybas.
– Parodėte tik H.Natalevičiaus vestuvių ir sūnaus krikštynų nuotraukas. Ar tik jo šeimos gyvenimas turėjo įtakos kūrybai?
– Na, kūrybą veikia daugybė dalykų. Juk menas – kaip gyvenimas, o gyvenimas – kaip menas. Žinoma, kai atsirado šeimos, daug kas keitėsi ir buitinių problemų padaugėjo.
– Ar tiesa, kad iki „Penketo“ Lietuvos tapyboje nebuvo tiek daug atvirai ironiškų kūrinių?
– Negalėčiau taip teigti. Ir Kosto Dereškevičiaus, ir Arvydo Šaltenio, ir Algimanto Kuro paveiksluose tos ironijos yra pakankamai. Juk nutapyta elektrinė plytelė, koks nors sulūžęs daiktas ar mazutu aptekęs motoras, kai šalia kabo mūsų tapybos klasikų kūriniai, iškart tampa iššūkiu.
Ta plytelė ironizuoja nemažą mūsų meno istorijos – socialistinio realizmo – tarpsnį. Ji siunčia pranešimą, kad ne viskas aplink yra taip jau optimistiška ir didinga. Taigi daugelyje darbų tuomet buvo nemažai paslėptos socialinės ironijos.
Tačiau „Penketas“ ne tik ironizavo tai, ką matė aplinkui, bet ir dažnai traukdavo per dantį patys save. O man dar įdomesnis buvo jų nusiteikimas tapyti ir tai, ko tu gal ir nematai, ką tik vaizduotė įstengia aprėpti.
Tuomet viename paveiksle gali suderinti labai smarkiai vienas nuo kito nutolusius dalykus, siužetus, motyvus.
Pavyzdžiui, P.Bruegelio „Babelio bokštą“ su gulinčia moterimi iš D.Kasčiūnaitės paveikslo. Viso to iki jų Lietuvos tapyboje tikrai nebuvo.
– Dabar ir vėl girdime daug gražių šūkių apie šalies ateitį, kultūros svarbą. Kaip manote, tai tikras dėmesio menui ženklas ar naujos stagnacijos pradžia?
– Taip, jau kalbama apie „darnią“ kultūrą. Ir tai man primena komunistinį šūkį „Mūsų ateitis šviesi“.
Jei ta kultūra turi būti darni, tai tokiai bohemai kaip „Penketas“ joje nėra vietos. Menininkai turi būti vos ne šventuoliai. Tačiau visa kultūra kyla iš kibirkščiavimo, opozicijų, svyravimų – čia yra jos grožis ir sultys.
O jei visi kurs šviesią ateitį, visus aprengs tautiniais kostiumėliais ir įduos maldaknyges su tautiniais simboliais, nebus jokios kultūros, jokio rimto meno.
Cenzoriams užkliuvo vėliava ant Gedimino pilies
Romanas Vilkauskas
Tapytojas
„Užeina pas mus linksmus Jonas Juodzevičius ir sako: „Vilkauskai, kuo greičiau eik į Parodų rūmus, paskutinei komisijai užkliuvo vėliavos spalva ant Gedimino pilies. Reikia ką nors daryti.“
Lekiu. Suplukęs didžiojoje salėje pamatau Arvydą Šaltenį: „Gerai, kad atėjai, matai, komisija darbą paliks, jei pakeisi vėliavos spalvą.“
Susinervinau, nežinau, kokia spalva turėtų būti. Prie mano autoportreto sovietinė Lietuvos trispalvė atrodytų juokingai. A.Šaltenis nuramina, atsineša paletę ir sako: „Parausvinsim, – mažuoju pirštu lyžteli raudoną dažą ir patrina paletėje. Po to rausvina juodą vėliavą.
„Gal rausviau?“ – sakau. „Per daug nereikia. Matai, iš tolo beveik niekas nepasikeitė, o priėjus arčiau – rausva. Viskas gerai“, – aiškina A.Šaltenis. Padėkojau už pamoką.“
