* * *
Ar gali būti taip, kad fikcija pranoksta savo autorių? Taip (greičiausiai) nutiko man. Negana to, kad Hedonistas turi aukštesnį IQ, automobilį, butą, visus reikiamus gabumus ir galimybes nuolatos tobulėti profesinėje srityje, o jo tekstus spausdina rinktiniai savaitraščiai, jam dar tenka garbė kartu dalyvauti mano pirmojoje parodoje!
Dovydas Tyla nėra profesionalus dailininkas ir su šia sritimi yra susijęs tik tiek, kad piešti jį mokė mama, kai šis dar buvo mažas. Motina buvo iliustratorė ir tapytoja. Dabar ji jau mirusi, o Dovydas naudojasi jos palikimu – drobėmis ir dažais. Pamačiusi Dovydo darbus, kuriuos jis daro laisvalaikiu, pasiūliau daryti bendrą parodą. Nesuprato, bet sutiko. Tada mudu nusprendėme parungtyniauti piešiniais. Dėl šios priežasties kai kurie motyvai ir kompozicijos mūsų darbuose labai panašūs. Kūrėme vienas kito portretus, taip pat piešėme iš nuotraukų, kurias Dovydas darė savo „Zenit“ fotiku. Vaizdavome tai, kas kiekvienam iš mūsų svarbu ir taip, kaip kiekvienas mokam bei norim. Visai netrukus Dovydas įsijautė į talentingo menininko vaidmenį ir pamatęs mano darbą, kuriame nutapytas medituojantis jogas, tarė:
– Labai jau tobulas. Ir kam tiek stengtis, Dalia?
– Padaryk geriau, – pajuokavau.
– Challenge excepted!..
Po kelių dienų jis pakvietė mane į svečius parodyti naujo šedevro. Viršūnė! Mano tobulą medituojantį jogą Dovydas pavertė pašaipia auksine figūra, kuri abiem rankom rodo fakus!
Darydami darbus neretai susitikdavome, šnekėdavomės, netgi susiginčydavom. Dažnai diskutuodavome apie tai, kas yra profas, o kas ne. Ar jeigu baigei dailės akademiją tu jau profas? Ar jeigu moki nupiešti žmogų tu jau kietas? O gal kaip tik: kuo labiau „nemoki“, tuo laisvesnis esi?
Mudviejų darbai labai skirtingi, dėl to vienas šalia kito atsiskleidžia didžiausiu pajėgumu. Vienas autorius atspindi aiškią ir šviesią, tobulybės siekiančią žmogaus prigimties pusę. Kitas atstovauja atvirkštinei – instinktus, spontaniškumą, agresiją, emocijas, laisvę.
Dovydas darė viską, ko neleidžiu savo mokiniams per kompozicijos pamokas – naudojo dažus tiesiai iš dėžutės (nemaišė spalvų), tapė juoda spalva, nedarė eskizų, pradėdavo piešti „nuo akies“ (piešimo būdas, kai pradedi vaizduoti objektą nuo detalių, kai derėtų nuo pamatų). Mano metodai buvo pagrįsti taisyklėmis – eskizavau prieš pradėdama didelį darbą, kruopščiai apgalvodavau kompozicijas, koloritą, turinį, nenaudojau juodos spalvos, vienai spalvai surasti (susimaišyti) kartais užtrukdavau daugiau nei valandą. O kai kurie Dovydo darbai netrukdavo nė pusvalandžio. Tad liko vienintelis klausimas (publikai): KIENO DARBAI GERESNI?
