Vyčio paramos fondo sumanymas pastatyti Lukiškių aikštėje raitelio skulptūrą, įamžinančią Lietuvos simbolį Vytį, tebekelia ginčų.
Bet Kultūros ministerijos, Vilniaus savivaldybės ir Vyriausybės atstovai jau pritarė daliai menotyrininkų, kurie pasiūlė neskubėti valstybės atkūrimo 100-mečio proga aikštėje statyti paminklo.
– Girdėjome pareigūnų žodžius, kad valstybės jubiliejuje aktyviai dalyvaus visuomenė, todėl nesuprantama, kodėl atsisakoma ne vieno tūkstančio lietuvių dovanos – Vyčio skulptūros, – stebėjosi V.Kavaliauskas.
– Ar iš tiesų gali taip nutikti, kad Lukiškių aikštei kuriamas raitelis stovės Kaune ar net Klaipėdoje?
– Taip, esame girdėję apie Kauno mero Visvaldo Matijošaičio pasiūlymą.
Darosi akivaizdu – Vilniui nereikia nei valstybingumo, nei vienybės simbolio. Tačiau Lietuvoje yra ir tokių miestų, kuriems svarbi mūsų šalies istorija, jos simboliai.
Juk ir tarp Vyčio paramos fondo rėmėjų yra nemažai kauniečių. Žinau, kad Kaune yra net kelios tikrai geros vietos, kur šis paminklas galėtų stovėti. Žinoma, dėl to dar reikės tartis ir su kauniečiais. Tai miestas, žinomas ir labai didele šviesuomene.
– Ar Vilniuje jums niekas nepasiūlė kokios nors kitos vietos nei Lukiškių aikštė?
– Vyčio architektūrinis sprendimas buvo sukurtas jai. Aš pats dalyvavau ne vienoje darbo grupėje dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo. Tuomet ir buvo nuspręsta, kad joje turėtų būti palikta vieta skulptūrai – valstybės simboliui.
Tačiau nei 2016, nei 2017 metais valstybės atkūrimo 100-mečio programoje tam nebuvo skirta jokių pinigų.
Tai ar nuodėmė, kad vėliavą iškėlė visuomenė? Dabar valdžia impotentiškai skėsčioja rankomis ir verkia, kad ne ji to ėmėsi.
Tačiau jiems nepavyko ir Jono Basanavičiaus paminklo konkursas. Mūsų fondas net buvo kaltinamas – esą geriausi skulptoriai nuėjo ten.
– Menotyrininkai Vyčio skulptūros konkurso darbus taip pat vertina gana prieštaringai. Jūs su tuo nesutinkate?
– Kažkaip nematėme tų vertintojų modelių ekspozicijoje.
Gal jie girdėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus, kuris irgi skulptūrų nematė, kalbas.
Toks įspūdis, jog kažkas labai norėjo įsiteikti valdžiai, kad ji numestų užsakymą – biudžetinį kaulą. O juk laimėjo tikrai įspūdingas „Laisvės karys“, kurio autorius – Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Sakalauskas.
Man asmeniškai buvo įdomūs ir du modernūs darbai – antrąją vietą užėmusi Gitenio Umbraso skulptūra „Baltai“ ir labai romantiška Romo Kvinto skulptūra.
Beje, konkurso darbai sudomino ne tik Kauno ar Klaipėdos, bet ir mažesnių Lietuvos miestų, pavyzdžiui, Biržų, Pasvalio, Trakų, merus. Taigi Vyčio paminklai gali pasklisti po visą Lietuvą.
– Ar sutiktumėte statyti Vytį kitoje sostinės vietoje?
– Kokiame nors užkampyje, kuo toliau nuo akių? Tikrai ne.
Ne tam žmonės aukoja savo pinigus. Jei nepavyks įgyvendinti šio projekto, mes visiems grąžinsime tuos pinigus.
Praėjusią savaitę net 500 eurų paaukojo buvusi paprasta buhalterė, gyvenanti šalia Lukiškių aikštės. Prisipažino, kad tokia suma lygi net kelioms jos pensijoms, bet jai jau įgriso kelis dešimtmečius žiūrėti pro langą į apleistą raudono purvo pilną aikštę.
– Kaip, manote, koks didžiausias stabdys? Gal tiesiog bijoma, kad jums pastačius paminklą tokioje svarbioje vietoje bus sunku pasakyti „ne“ kitų visuomeninių sumanymų atstovams, pavyzdžiui, norintiems statyti mieste pagonių aukurus ar baltų šventyklas?
– Mano manymu, valdžia tiesiog nenori, kad šimtmečio šventėje dalyvautų žmonės. Valdininkai vis kartoja Estijos 100-mečio šūkį „Atnešk dovaną valstybės gimtadieniui“. Tegu jie daugiau to nešneka, nes mūsų – tūkstančių žmonių – dovana valstybei būtų tapęs Vytis.
Dabar jau galima pasakyti, kad Vyriausybė uždraudė statyti Vytį, nors premjeras nepasirašė jokio potvarkio tuo klausimu.
Viskas sužaista pagal geriausias biurokratines taisykles – sudaryta pareigūnų darbo grupė. Ir niekas net nereagavo į tai, kad po piketo prie Vyriausybės premjero patarėjams buvo įteikta 35 organizacijų peticija, prašanti įtraukti į Lukiškių aikštės darbo grupę visuomenės atstovus.
Darbo grupė rado būdą likviduoti nacionalinės premijos laureato skulptūrą. Bus surengtos kūrybinės dirbtuvės, kurioms kuratorius ir „užsienio vertintojus“ suras Šiuolaikinio meno centro komanda. Ką jie ten sukurs, neaišku (juk „vamzdis“ – ŠMC kūdikis). Bet svarbiausia – neleisti to, ką pasiūlė žmonės.
– Ne kartą esate minėjęs, kad valdžia nenori su jumis netgi kalbėtis. Tačiau jūsų idėją jau remia per šimtą Seimo narių, neseniai apie paramą pranešė ir viena Seimo komisijų. Tai paramą lyg ir turite?
– Mūsų Vyčio visuomeniniame komitete – 106 visuomenės atstovai. Tarp jų nėra nė vieno Seimo nario. Kad niekam nekiltų noras uzurpuoti idėją. Kad ji liktų visų žmonių.
Tačiau dabar, pajutę Vilniaus valdžios nenorą statyti paminklą, nesunkiai surinkome daugiau kaip šimto Seimo narių remiančius parašus. O Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, vienintelis iš valstybės vadovų, be jokių manevrų pasakė: aš remiu Vytį.
Bet mūsų fondo atstovams iki šiol nepavyko patekti pas Vyriausybės vadovą.
Mūsų nepriėmė nei Vilniaus meras, nei kultūros ministrė. Nė vienas jų neatėjo pasižiūrėti ir skulptorių pasiūlytų Vyčio modelių.
Tačiau tai nesutrukdė kultūros viceministrei Gintautei Žemaitytei vasario mėnesį Seimo komisijoje tautos ir valstybės simbolį viešai pavadinti „militaristiniu baubu“. Tokius žodžius, beje, galima įvertinti pagal Baudžiamojo kodekso 170-ąjį straipsnį.
– Ar tiesa, kad tašką padėtų premjero Sauliaus Skvernelio pasirašytas leidimas arba draudimas pastatyti Vytį Lukiškių aikštėje?
– Jei uždraustų, bent žinotume, kas už tokį sprendimą atsakingas, nes kol kas niekas nenori prisiimti atsakomybės.
Juk paminklo kūrimas jau įsibėgėjo. Kai apie Vyčio projektą pranešė Čikagos „Draugas“, Klivlando „Dirva“, ir Amerikos lietuvių bendruomenė ėmė oficialiai rinkti lėšas Laisvės kovotojų skulptūrai. Kaip galėsime jiems paaiškinti, kodėl po 27 metų nepriklausomybės Lietuvoje uždraudžiamas Vytis?
Gal tada galėsime ir Ukrainos meistrams, jau ėmusiems gaminti skulptūrą Lukiškių aikštei, paaiškinti, kodėl Lietuvos Vyriausybė skiria lėšas Ostrogiškio paminklui Kijeve (jį gamina tie patys meistrai), tačiau liepia ardyti „Laisvės kario“ ruošinį?
Jei gautume premjero pasirašytą draudimą statyti paminklą kovotojams už Lietuvos laisvę, stabdytume veiklą ir grąžintume aukas žmonėms ne tiktai iš Lietuvos, bet ir Paryžiaus, Maskvos, Frankfurto, Briuselio, Los Andželo, Klivlando, Čikagos, Indianapolio ir kitų miestų. Tačiau tai nebus pinigai, kuriuos gavę žmonės džiaugtųsi.
Kovojusių už laisvę simbolis
Šarvuotas raitelis su kalaviju ir skydu – Vytis – vienas seniausių herbų Europoje. Jis vienas iš nedaugelio valstybinių herbų, kurie kilę iš portretinių valdovų antspaudų, o ne iš dinastinių herbų.
Praėjusią savaitę Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos narys A.Gelūnas pasiūlė vadovautis visuomeninių patriotinių organizacijų išreikšta pozicija dėl Vyčio paminklo pastatymo Lukiškių aikštėje, nes būtent šie žmonės kovojo už laisvę rizikuodami savo gyvybe.
Panaši ir Vyčio paramos fondo surengto skulptūros, įamžinančios kovojusius už Lietuvos laisvę, konkurso komisijos nario istoriko A.Bumblausko nuomonė.
Pasak istoriko, tai – simbolis, įprasminantis visą istoriją ir priimtinas įvairių politinių pažiūrų, idėjų, srovių žmonėms: „Vytis reikalingas toje aikštėje dėl kelių motyvų. Jis gali simbolizuoti kovas nuo sukilimo iki partizanų, o kartu sujungti tris Lietuvos valstybes: Vytautinę ir senąją Lietuvą, LDK, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvą.“
