Vilniaus Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčioje įsikūrusiame Bažnytinio paveldo muziejuje surengta grafikės E.Kairiūkštytės (1950–2006) piešinių paroda šį savaitgalį pristatoma specialioje ekskursijoje.
Pamestinukė, 1950-ųjų gruodį surasta prie Širvintų gimdymo namų, neturėjo nei vardo, nei artimųjų. Net gimimo diena – daugiau spėlionė nei tiesa.
Nenuostabu, kad baigusi dailės mokslus Vilniaus dailės institute (dabar – Dailės akademija) E.Kairiūkštytė svajonėse vis dažniau nutiesdavo giminystės gijas iki kito vilniečio – garsaus XX a. dailininko Vytauto Kairiūkščio.
Užaugo vaikų namuose
Kuršėnų vaikų namuose užaugusi Elvyra visuomet dienoraštyje ar kitoje savo darbų pusėje pažymėdavo savo vardo dieną – vasario 10-ąją.
Neabejotina, kad jai buvo svarbi ir pati Elvyros vardo reikšmė, – aukštoji, kilnioji.
Smulkutė moteris dažnai elgdavosi taip, tarsi iš tiesų būtų mažų mažiausiai grafaitė.
Mat neturėdama artimųjų E.Kairiūkštytė neabejotinai turėjo didžiulį talentą. Tai puikiai matė ir vertino ne tik kolegos ar kritikai, bet ir ji pati.
Tamsioji dievoieškos pusė
Tačiau našlaitės dalia ir atstumtosios skauduliai, suformavę ryškų, bet konfliktišką charakterį, pernelyg dažnai vertė ją vaikščioti pačiu sutemų ar prieblandos zonos pakraščiu. Ir, kaip rašoma parodos pristatyme, užkabinti tamsiąją dievoieškos kelio pusę.
Parodoje pirmą kartą rodomi 27 didžiuliai piešiniai – tarsi bandymas į lietuvių kultūrinę savimonę iš naujo įrašyti vienos iškiliausių XX a. dailininkių vardą.
Parodų salėmis virtę renesansinės bažnyčios rūsiai itin tinka maldas ar net ilgiausias litanijas primenančių piešinių ekspozicijai.
„E.Kairiūkštytės darbai kupini gyvai išjaustos, tačiau archajiškos, rūsčios ir nenusaldintos krikščioniškos ikonografijos“, – pabrėžė viena parodos kuratorių, žinoma tapytoja, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Ji pasakojo, kad daugeliui buvo staigmena, kai po E.Kairiūkštytės mirties paaiškėjo, jog vadinamojo slaptojo menininkės periodo darbai labai smarkiai susiję su religija.
Kūrėją akivaizdžiai domino religinė dailė, ne kasdienio, buitiško, o kito pasaulio ženklų ir užuominų paieškos.
Lyg dienoraštis, lyg litanija
Jau studijuodama Vilniaus dailės institute E.Kairiūkštytė garsėjo savita technika, originaliomis kompozicijomis, kupinomis metaforų ir asmeninių istorijų.
Jos grafika, kurią kolegos dažnai pavadindavo vyriška ar tapybiška, ryškiai išsiskyrė lietuviškosios grafikos kontekste 8-ajame, 9-ajame XX a. dešimtmečiais.
Tačiau menininkei norėjosi kurti gerokai didesnius darbus. Neturėdama techninių galimybių atspausti norimo dydžio grafikos lakštus ji nustojo kurti kritikų liaupsinamus linoraižinius ir užsidariusi nuo visų savo studijoje pradėjo piešti.
Piešiniams ypač tiko ritininis popierius, nuo kurio buvo galima atsikirpti norimo dydžio lakštus. Juk kai kurie jos darbai yra apie 3 metrų ilgio.
Per penkiolika paskutinių savo gyvenimo metų E.Kairiūkštytė sukūrė apie 15 tūkstančių didelio formato piešinių. Ji dažniausiai kūrė naktimis ir niekam savo darbų nerodė.
Net pačioms artimiausioms draugėms retai atverdavo savo nedidelio buto duris. Tačiau vis užsimindavo, kad greitai turės tiek daug gerų darbų, kad užpildys jais visas Šiuolaikinio meno centro sales.
Ji visą gyvenimą domėjosi egzotiškomis kultūromis, primityviu menu ir įvairiomis religijomis.
Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo menininkė nusprendė pasikrikštyti ir tapo praktikuojančia katalike.
Po E.Kairiūkštytės mirties jos bičiulė ir kūrybinio palikimo saugotoja Regina Norvaišienė 127 piešinius padovanojo Bažnytinio paveldo muziejui. Juose vyrauja krikščioniška ikonografija, archajiškos figūros, virtuoziškos linijos, spalvų dėmės, pavidalų dermės.
Įdomu ir mūsų dailėje gana neįprasta, kad kitoje piešinių pusėje surašyti maldų tekstai, litanijos, šaukiniai ar dienoraštį primenantys fragmentai.
Jie yra neatskiriama konkretaus kūrinio dalis, todėl parodoje eksponuojami šalia kiekvieno piešinio.
