Kento mieste įsikūręs 52 metų žinomas Vilniaus fotomenininkas S.Paukštys šiuo metu dirba vietos reklamos agentūroje fotografų asistentu ir rūpinasi, kad viskas tinkamai būtų paruošta jų darbui.
„Lietuvoje pinigų uždirbi bangomis: tai jų yra, tai nėra. O čia bent jau nuolat gauni atlyginimą“, – džiaugėsi S.Paukštys.
– Turite išskirtinį humoro jausmą. Ar britai supranta jūsų pokštus? – pasiteiravo „Sostinė“ S.Paukščio.
– Anglijoje stengiuosi nejuokauti. Kartais baisu, kad mane gali ne taip suprasti, o Lietuvoje reakcija daugiau ar mažiau nuspėjama.
O čia reikia pagyventi kur kas ilgiau, kad žinotum, kaip netyčia ko nors neįžeisti ar į lempą negauti.
– Ar britams prisistatėte kaip F.Zappos ir Johno Lennono paminklų statytojas Vilniuje?
– Daviau interviu vietos laikraščiui, nežinau, kaip jie mane surado. Išspausdino straipsnį per du puslapius.
Bet, mano manymu, jei čia net pats J.Lennonas išeitų į gatvę – jo niekas nepažintų.
Lietuvoje jei ką padarei – visi žino. O čia visiems vienodai. Visi turi apsibrėžę savo teritoriją ir stengiasi nei iš jos išlįsti, nei ką ten įsileisti.
– Gal sugalvojote kokį nors paminklą pastatyti ir Kento mieste?
– Turėjau sumanymą paminėti teroro aukas. Dar gerokai iki dabartinių teroro aktų Londone pasiūliau pastatyti skulptūrinę kompoziciją teroro aukoms atminti, bet anglų tai nesudomino.
Man paaiškino, kad čia viskas vyksta per rekomendacijas ir asmeninius ryšius. Aš čia neturiu nei vieno, nei kito.
Lietuvoje irgi reikia asmeninių ryšių, bet čia – dar labiau. O jei nori turėti asmeninių ryšių – reikia tik tuo ir užsiimti nuo ryto iki vakaro.
Šioje šalyje gyvena 60 milijonų, tad čia visko dešimt kartų daugiau – ir fotografų, ir žurnalistų. Manau, tokių paminklų siūlytojų yra daugybė ir tarp vietinių žmonių.
– Kaip Kente reaguojama į teroro aktus, neseniai įvykusius Londone?
– Nėra taip, kad visi drebėtų ir bijotų. Bet jaudulys jaučiamas. Apie tai visi kalba. Neramu į centrą išeiti. Bet manau, kad anglai susitvarkys.
Policijos gatvėse kur kas daugiau. Mačiau, policininkai gatvėse jau ir valkatas vaiko.
– Ar ką nors kuriate?
– Rašau romaną. Po porą valandų per dieną rašau detektyvą apie menininkų intrigas ir nuotykius.
Pagrindinis herojus – superžvaigždė iš Niujorko, menininkas iš garsios galerijos. Bet visas blogis ir visa intriga vyksta Lietuvoje.
– Ar panaudojote savo patirtį?
– Galima sakyti, kad esu už kadro. Dalis veikėjų – iš realaus gyvenimo.
Mano romane veikia žinomi Lietuvos menininkai.
– Ar dar fotografuojate?
– Fotografuoju savo kaimynus, kurie gyvena šalimais tiesiogine ir perkeltine prasme. Tai gatvės keistuoliai ir muzikantai, pamokslininkai, ir elgetos.
Tokių miestiečių kaip amžiną atilsį Vilniaus kunigaikštis Vildaugas – čia didžiulė įvairovė. Didesnis ir visuomenės pakantumas jiems.
– Kaip jums atrodo, ar lietuviai, įsikūrę Didžiojoje Britanijoje, grįš į Lietuvą?
– Manau, kad negrįš. Čia didesnės algos, patogesnė buitis. Gal grįš aplankyti gimtinės per atostogas, bet dauguma orientuoja gyvenimą į šią pusę. Nebent įvyktų kataklizmų, juos čia pradėtų engti.
Bet, kiek girdėjau, britų tonas jau švelnesnis. Jie supranta, kad be emigrantų neturės darbo jėgos. O britai paprastų darbų nenori dirbti.
– Ką svarbaus supratote per pusmetį Didžiojoje Britanijoje?
– Anglijoje kitokia darbo sąvoka. Čia nebūna kaip pas mus, kai visi leidžia sau truputį atsipalaiduoti – kavutė, dar kažkas.
Anglijoje darbas yra šventas dalykas. Padirba išsijuosę, pusės valandos pertrauka – ir vėl dirba. Pavėluoji 5 minutes – atskaičiuoja atlyginimą. Neateini į darbą – gali nutraukti darbo sutartį ir atleisti.
– Ar teko išmokti bendrauti su aplinkiniais?
– Svarbiausia atlikti savo pareigas – niekas iš tavęs bendrauti nereikalauja.
(Sostinė)
