Kai miestą apgaubia tamsa, jam išnykti nakties gelmėse neleidžia apšviesti Gedimino ir Vilniaus bažnyčių bokštai, sostinę saugantys Trys Kryžiai, iliuminuoti kai kurie tiltai, o vasarą gražiais orais – ir lauko kavinės (jei tamsybininkai būtų jose uždraudę vyną ir alų, jie Vilnių būtų pasmerkę tamsai). Beveik europietiškas miestas. Kodėl beveik?
Mat naktį Vilnius, išskyrus K.Patamsio „Žinią“ priešais M.Mažvydo biblioteką ir A.Sakalausko sukurtą V.Kudirkos monumentą (kurio neatskiriama dalis yra šviesų ir lazerių instaliacija), lieka be savo paminklų.
Tamsa pasiglemžia V.Kašubos Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą – šalia šviesų nutviekstų Valdovų rūmų Vilniaus įkūrėjas atrodo kaip į patamsį nukištas varguolis.
Dieną gožiama sulaukėjusio skverelio kuplios lapijos P.Aleksandravičiaus Žemaitė naktį be pėdsako dingsta aklinoje tamsoje. Prieblandoje, lyg išmaldos tik aplinkinių žibintų šviesos tegavę, dunkso ir V.Vildžiūno L.Stuoka-Gucevičius, ir net R.Midvikio pats Lietuvos karalius Mindaugas.
Bet labiausiai apmaudu dėl J.Mikėno „Pirmųjų kregždžių“. Nesunku įsivaizduoti, kaip atrodytų naktį nuo Baltojo tilto dešiniajame Neries krante šio šedevro kaip reta pavykusi padidinta kopija, jeigu kas nors pasirūpintų jos apšvietimu. Tačiau ne ką geriau ir dienos šviesoje – skulptūra stūkso be pavadinimo, autoriaus pavardės, nekalbant apie šio išskirtinio kūrinio įdomios istorijos aprašymą.
Ironiška – „Pirmosios kregždės“, lyg pamirštos ar paniekintos, stūkso visai šalia Nacionalinės dailės galerijos, kur triūsia diplomuoti meno kuratoriai. Bet gal J.Mikėno palikimo nėra kam globoti dėl jo kompromisų – visiems žinomų sovietinių skulptūrų ir monumentų?
Šiuolaikiniai meno teisėjai, uoliai skaičiuojantys nelaisvos visuomenės laikų kūrėjų nuolaidas ideologijai, patys tampa ideologijos, vulgaraus sociologizmo įkaitais. Jiems neįkandami talento slėpiniai, nes joks totalitarizmas nepajėgia iki galo pavergti nei žmogaus sielos, nei visuomenės, – randasi plyšių, provėrų, pro kurias prasiveržia tiesa ir tikras menas pačiose netikėčiausiose ir nepalankiausiose vietose.
Vienas tokių totalitarizmo įtrūkių – G.Jokūbonio sukurtas A.Mickevičiaus paminklas, iškilęs Vilniuje juodžiausiais sovietinės stagnacijos metais (1984 m.). Galima piktdžiugiškai skaičiuoti skulptoriaus leninus ir gautas komunistų valdžios premijas, bet menininko talentą lygiai prieš 30 metų įvertino Lietuvos antisovietinio pogrindžio žmonės N.Sadūnaitė, A.Terleckas, R.Grigas, V.Bogušis, 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie A.Mickevičiaus paminklo surengę legendinį mitingą, virtusį Atgimimo ir Baltijos kelio didžiuoju prologu. Disidentai parodė ne tik nepalaužiamą drąsą, bet ir nepriekaištingą meninį skonį.
Ar laisvoje Lietuvoje G.Jokūboniui pavyktų pastatyti paminklą A.Mickevičiui? Vargu, prisimenant A.Sakalausko „Laisvės kario“ (Vyčio) Lukiškių aikštėje bylą.
Regėdami valdžios, kuri jau trečią dešimtmetį nepajėgia sutvarkyti Vilniaus Lukiškių aikštės, bejėgiškumą garbūs visuomenės veikėjai susibūrė į Vyčio paramos fondą, kuris užsimojo Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui aikštėje pastatyti memorialą laisvės kovotojų atminimui su Vyčiu.
Bet piliečių užmojai atsimušė į valdžios aroganciją: kas aprobavo Vyčio konkursą? Įsisvajojo be valdžios leidimo ir net pinigų statyti paminklus. Erezija atsisakyti biudžeto eurų tokiems prakutusiems kultūros vadybininkams keltų mirtiną grėsmę.
Todėl Kultūros ministerija, kuriai Vyriausybė perdavė Lukiškių aikštės likimą, nesileido į kalbas su visuomenininkais: pavedė Šiuolaikinio meno centrui surengti kūrybines dirbtuves, sudarė komisiją ir atseikėjo pusę milijono valdiškų eurų, sugadindama pačią idėją.
Akivaizdu, kad kitų metų Vasario 16-ąją jokio paminklo atkurtos valstybės šimtmečiui nematysime – nei apšviesto, nei neapšviesto. Vis dėlto gražiausiai Vilniuje naktį apšviesta Prezidentūra. Labai simboliška.
