Šiandien kinematografas, galima sakyti, ieško atvirkštinio reiškinio – kaip „išjudinti“ akivaizdžiai nejudančią fotografiją. Apie tai Nidos tarptautinio fotomenininkų seminare savo samproptavimus pateikė Natalija Arlauskaitė – literatūros, kino ir vizualumo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Ji priminė ir pademonstravo, kaip panaudota kine garsioji fotografija „Varšuvos geto berniukas“. Net ir po septyneto dešimtmečių nupurto šiurpas matant iškėlusį rankas žydų vaiką ir į jį nukreiptą hitlerininko šautuvą. Ši fotografija sulaukė daugybės interpretacijų atgaivinama „judančiuose paveiksluose“ ir net dailėje. Nuolat atgyja diskusijos apie laiko kine ir fotografijoje ypatumus, pačią kino, palyginus su fotografija, specifiką. Iš dalies ta pačia istorijų, dėliojamų iš fotografijų, kryptimi juda Raulio Ruizo „Šuniški pokalbiai“ (1977) ar Kristinos Inčiūraitės „Stebėjimas“ (2011). Tačiau šiuo atveju pagrindinis dėmesys skiriamas visai kitokiems filmams, kuriamiems remiantis asmeniniais arba istoriniais fotografijų archyvais: tai – „Nostalgija“ (Hollis Frampton, 1971), „Kodėl nužudytas pulkininkas Bunny“ (2010). Šie filmai, atlikdami fizines manipuliacijas su fotografijomis, pradedant išdidinimu ir „išlydymu“, klausia, kaip nuo žiūrėjimo į fotografiją būdo, jos rodymo režimo priklauso, ką joje matome. Kitaip tariant, kaip šie kintantys būdai atskleidžia ir pakeičia archyvo reikšmę.
Filosofijos mokslų daktaras Nerijus Milerius savitai pratęsė Natalijos Arlauskaitės temą akcentuodamas prievartos ir mirties temas fotografijoje, kine bei teatre. Jis pabrėžė būtinybę prisiminti Holokausto tragediją. Ypač baisus jos atvejis – kraupios žudynės Kauno garažo teritorijoje 1941 metų birželio 27-ąją. Kai kas pateikė argumentų prieš Holokausto tiesioginio reprezentavimo galimybę, nes praėjo jau daug laiko ir neverta aitrinti praeities žaizdų. Į šią diskusiją įsitraukė nemažai teoretikų. 2015 metais vengrų režisierius László Nemes‘as pastatė filmą „Sauliaus sūnus“, kuriame į kinematografinį naratyvą įpynė ir patį fotografavimo Aušvico koncentracijos stovykloje įvykį. Nenuostabu, kad šis filmas pradėjo naują debatų apie Holokausto reprezentavimo ribas raundą.
Tačiau Holokausto meninės raiškos problematika negali apsiriboti vien reprezentavimo (arba ne) galimybių aptarimu. Šiuo aspektu išskirtinis yra žydų teatro, egzistavusio 1942 metais Vilniaus gete, pavyzdys. Kas yra teatras, kuris veikia akistatos su mirtimi sąlygomis? Ar toks teatras yra mirties atidėjimo forma? O gal priešingai – pati radikaliausia mirties įsisąmoninimo priemonė? Šie klausimai veda prie pačių bendriausių sąvokų, verčiančių aptarti, ką reiškia mirties rodymas fotografijoje, kine ir teatre.
Humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas šiam seminarui pasirinko temą “Tautiškumo mitai: Andrew Mikšio serija Disco“. JAV gimęs lietuvių kilmės fotografas Andrew Mikšys 2000–2010 m. fotografavo diskotekas mažuose Lietuvos miestuose ir kaimuose. Autoriui šios diskotekos atrodė ne tik kaip šalies sovietinės praeities ir į Vakarus orientuotos dabarties ženklų mišinys, bet taip pat – kaip senovinių pagoniškų tikėjimų ir ritualų palikimas. Fotografijose A. Mikšys sukūrė subjektyvią lietuviškumo mitologiją – ji yra individuali, bet taip pat susijusi su tam tikrais stereotipais. 2015 m. fotografijų serija buvo publikuota knygoje „Disco“, kuri pelnė pripažinimą meno kontekste. Kita vertus, ji išprovokavo ginčus Lietuvos spaudoje, kuri kaltino „amerikoną“ fotografą dėl nepagarbos Lietuvai. Ši kritika buvo pagrįsta prielaida, kad A. Mikšio kūryba neatitinka Lietuvos, kaip Vakarų kultūrai priklausančios modernios šalies, įvaizdžio. Kitaip tariant, A. Mikšio fotografijos neatitiko valstybės palaikomos mitologijos.
Migruojančio menininko atlikta individuali lietuviškumo mito (re)konstrukciją ir jos neatitikimą oficialiai šalies reprezentacijai dr. T. Pabedinskas analizuoja remdamasis mito samprata, kurią apibrėžė prancūzų semiotikas Rolandas Barthes. Šis teorinis požiūris paaiškina, kodėl ir kaip A. Mikšio „dokumentinės“ fotografijos tapo sugestyviais, mitologinę prasmę turinčiais atvaizdais. Taip pat tai suteikia galimybę pažvelgti į sudėtingą migracijos temą ne tik kaip į fizinės aplinkos kaitą, bet ir kaip į dreifavimą tarp skirtingų simbolinių pasaulio reprezentacijų.
Toliau tęsiami menininkų prisistatymai.
Berlynietis Joachimas Schmidas savo karjerą pradėjo praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje kaip nepriklausomas kritikas ir vokiško fotografijos žurnalo „Fotokritik“ leidėjas. 1987 m. jis pradeda koncentruotis į savo kūrybą, grįstą rasta fotografija ir viešai prieinamais vaizdų šaltiniais. Pastaraisias metais jo kūryba krypsta link internetinės erdvės, kurioje jis kuria provokatyvius kūrinius, atspindinčius fotografijos ateitį globalioje ir ryšiais susaistytoje kultūroje. Joachimas Schmidas išleido per šimtą knygų. Jo darbai buvo rodomi daugybėje tarptautinių parodų ir yra įvairiausių kolekcijų dalis.
„Tvinkčiojantis atlasas“ – tekstų ir fotografijų knyga, kurią seminaro dalyviams pristatė jos autorė Marija Šaboršinaitė. Tai pasakojimas apie vieną fotografijų žiūrėjimo atvejį. Šiame pasakojime slapstosi, pasirodo, keičia pavidalus, vilioja ir gąsdina vaizdai. Jei esate jautę, kad jums už nugaros kažkas yra, o atsisukę vis dėlto nieko neišvydote, tuomet gerai pažįstate pajautą, paskatinusią autorę rašyti „Tvinkčiojantį atlasą“. Tik neregimo esatis ją apninka ne tyliuose, tuščiuose kambariuose ar atokiose gatvėse, bet žiūrint fotografijas. Marija Šaboršinaitė (g. 1985 m.) 2017 m. baigė fotografijos ir medijos meno magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje.
Iš Šveicarijos į Nidą atvykę Paolo Woods ir Gabriele Galimberti, pasitelkdami fotografiją, vaizdingai parodė kaip mokesčių rojai tyliai užvaldė pasaulį. Daugiau kaip pusė pasaulio prekybos dabar vykdoma per šias vietas. Augantis straipsnių ir pranešimų srautas apie šį dar menkai suprantamą dalyką dažnai iliustruojamas tropiniais palmių apjuostais paplūdimiais. Ar taip ir atrodo mokesčių rojai? Nuo Delavaro iki Džersio, nuo Singapūro iki Panamos; nuo Britų mergelių salų iki Londono – Paolo Woods ir Gabriele Galimberti veda mus kelionėn į retai matomą, paslaptingą pasaulį, kuris gerokai skiriasi nuo to, ką mes įsivaizduojame. Apskaičiuota, kad net 32 trilijonai beveik nematomų JAV dolerių priglaudžiami mokesčių rojuose visame pasaulyje. Kūrėjai pasiskolino fotografijos tropus ir jų tiriamo pasaulio kalbą. Jie netgi įsteigė Delavare bendrovę vykusiu pavadinimu „Rojus“, kur už nedidelį mokestį ribotos atsakomybės bendrovės susipažinti su informacija per mažiau nei 20 minučių.
Tęsiasi parodų maratonas.
Tik ką grįžome iš originalaus dailininko ir fotografo Algio Griškevičiaus darbų parodos Ritualai pristatymo Gintaro galerijoje-muziejuje.
Nida, 2017 09 07
