Apie pristatomą skulptūrinių objektų seriją, kurios dėmesio centre atsiduria ne pats meno kūrinys, bet jo pagalbinė dalis – paveikslo rėmai, pasikalbėjome su pačiu J.Gardu.
– Kaip nusprendėte surengti parodą Lietuvoje?
– Lietuvoje prisistatau pirmą kartą. Pernai buvau rezidencijoje Nidos meno kolonijoje, kur susipažinau su kolonijos direktore Rasa Antanavičiūte ir šios parodos kuratore Giedre Malūkaite.
Kalbantis su jomis atsirado galimybių įgyvendinti parodos idėją čia, Jono Meko Vizualiųjų menų centre. Jaučiu stiprų ryšį tarp Lietuvos ir savo šaknų – Rytų Vokietijos, iš kur esu kilęs, todėl čia būti ir kurti man paprasta.
– Ar galite trumpai pristatyti rėmo, kaip pagrindinio šios parodos objekto, pasirinkimą?
- Turiu pasakyti, kad mane beprotiškai traukia objektai. Paveikslai man taip pat yra objektai, nepaisant to, kad jie dažniausiai būna plokšti. Rėmas man, visų pirma, yra labai graži, patraukli linija, įgavusi trimatį pavidalą ir ištempiama iki reikiamo paveikslui dydžio – dvidešimties centimetrų ar dviejų metrų.
O antrasis dalykas apie rėmus – yra tiek daug dalykų, kurie svarbūs meno kūriniui ir kurie tarsi veikia už jo. Meno kūriniui visuomet reikalinga galerija, jos savininkas, meno kritikas, kuratorius, tinkamai nustatyta kūrinio kaina. Šie sudėtingi dalykai nėra pastebimi, tuo tarpu rėmai yra matomi visiems. Tai viena priežasčių, kodėl aš juos taip mėgstu ir kodėl pasirenku rodyti. Su šiek tiek humoro ir galbūt ironijos.
– Žvelgiant į pastarųjų metų jūsų darbus atrodo, kad kartojate tas pačias formas, spalvas, medžiagas. Pavyzdžiui, parodoje „It’s the Frame Not the Painting“ pristatomų rėmų fragmentai tarsi cituoja formas bei spalvas, kurios naudotos ankstesniuose darbuose, kuriuose tyrinėjote kelio ženklų temą. Kaip pats pakomentuotumėte šiuos sutapimus: ar jus domina konkrečios objektų formos, ar jas vis dėlto pasirenkate nesąmoningai?
– Iš tiesų formas renkuosi visiškai nesąmoningai. Man patinka, kai jos yra labai elementarios, nes tuomet galiu mokytis. Naudodamas elementarias formas stengiuosi pajusti, kaip ir kuomet linija ar kreivė teikia stebėjimo malonumą.
Pirmoji šios parodos dalis, išdėstyta tarsi karui pasirengęs dalinys, kuria tam tikrą ritmą. Šis ritmas rodo tai, kaip formos veikia mūsų suvokimą. Pavyzdžiui, tam tikros linijos gali priminti gėles ar turėti erotiškų nuorodų.
Antrojoje parodos dalyje eksponuojamas vienas didžiulis judantis objektas. Mes objektus dažniausiai suvokiame kaip statiškus ir nejudančius. Ir jei koks nors objektas juda, mes laukiame, kol jis nurims ir sustings. O šis mano demonstruojamas objektas nuolat sukasi, juda. Dėl to neįmanoma suprasti, kokio svorio jis yra, kam naudojamas, kokią funkciją atlieka.
Jis paliečia tą abstrakčią būseną, kuomet žiūrovas svarsto, nežino, negali suvokti. Man labai svarbi skirtis tarp geometrinių ir realių objektų. Geomeriniai visuomet yra apie linijas, kurios veikia vaidzuotėje. Tuo jie labai skiriasi nuo materialių objektų.
– Jau užsiminėte apie objektus. Išties dažniausiai savo parodose demonstruojate įprastus daiktus, įrankius, kuriais žmonės naudojasi tūkstantmečiais. Tai ir spintos, ir kelio ženklai, ir motorai, šiuo atveju rėmai. Kuo šie objektai jums ypatingi?
– Visų pirma, mane domina tai, kodėl ir kokiu tikslu šie objektai buvo sukurti, kaip naudojami, kokios jų konstrukcijos. Baigęs menų mokyklą pats mėginau konstruoti daug architektūrinių objektų, baldų. Man tarsi reikėjo suprasti, kaip jie padaromi, sukuriami žmogaus rankomis. Užaugau šeimoje, kurioje abu tėvai užsiėmė amatais – mama siuvo, tėtis konstravo baldus. Iki šiol viską savo parodose, net sudėtingiausias instaliacijas, įrenginėju pats. Nors šiuo metu su baldų tema nebedirbu.
Ankstesnėse parodose daugiausia naudojote objektus, kuriuos galime rasti kasdieniame gyvenime. Rėmai tarsi iškrenta iš šio konteksto?
Man atrodo, su rėmais viskas labai panašu – tai objektas, sukurtas meistro. Ir ši praktika, kuomet rėmus kuria ne pats menininkas, o rėmų meistras, šiandien yra žymiai plačiau naudojama. Be to, rėmai šiais laikais namų interjeruose atlieka labai panašią funkciją, kaip ir baldai – mes rėminame nuotraukas, plakatus, paveikslus. Rėmas – puiki forma, leidžianti sutelkti dėmesį ir pailsėti akiai.
Aš žaviuosi rėmais. Dirbdamas su galerininkais matau, kiek daug reikšmės jie teikia jų pasirinkimui, ir kaip tinkamas parinkimas gali kilstelti meno kūrinio kainą. Tarsi rėmas kūriniui turi padėti, savotiškai šaukti už kūrinį apie jo vertingumą. Tai noriu akcentuoti savo parodoje. Rėmai tam tikra prasme man svarbesni už kūrinius, kuriuos rėmina.
Galerija, kurioje eksponuojami darbai, taip pat yra rėmas, institucionalizuojantis meną. T. y. nurodantis, kas priklauso meno laukui, o kas ne. Meno kritikai, galerijų lankytojai yra tie, kurie pasako, kuris menas yra geras, kuris ne. Menininkui be „rėmų“ veikti yra praktiškai neįmanoma.
– Kaip jūs pats jaučiatės veikiamas galerijų, meno kritikų, kitų kūrėjų?
– Apie tai aš galvoju nuolat ir tai varo mane iš proto. Suprantu, jog esu veikiamas kitų kūrėjų, aplinkos, kurioje eksponuoju savo darbus, darbų ir vaizdų, kuriuos matau, tačiau suprasti, kaip tai vyksta, yra labai sudėtinga.
Baigęs parodas aš dažnai parduodu savo darbus, nors manau, kad aukščiausias menininko pasiekimas būtų savo darbus išsaugoti. Man atrodo, kad išlaikydamas savo sukurtus objektus galėčiau matyti, kaip vystėsi vienos ar kitos mano idėjos, kokios įtakos ir mintys vienu ar kitu metu mane veikė.
Tačiau tai įgyvendinti yra nežmoniškai sudėtinga ir galbūt net nelabai įmanoma. Matyt, tikslingiausia būtų pripažinti, kad esu veikiamas, visi yra veikiami meno rinkos žaidėjų.
– Ką galite pasakyti apie šiuolaikinį Lietuvos vizualiųjų menų kontekstą?
– Esu aplankęs keletą parodų Lietuvoje ir stengiuosi stebėti tai, kas čia vyksta. Kaip ir minėjau pradžioje, kurti ir būti man čia paprasta. Ši paroda unikali tuo, jog galiu pristatyti tai, kas man išties labai patinka.
Nesu spaudžiamas įsipareigojimų parduoti darbus ir tai nepaprastai svarbu. Žinoma, įgyvendinti parodos techninius sumanymus Lietuvoje man užtrunka keturis kartus ilgiau, nei, tarkime, Vokietijoje. Tai lemia ir ekspozicinės erdvės specifika, ir tai, kad nemoku vietinės kalbos.
Pasirinkau Lietuvą, nes galiu jausti, jog kažkas čia vyksta – jauni menininkai kuria nuostabių dalykų. Palyginus su Vakarų meno kontekstu, kuris, žinoma, turi didžiausią įtaką mums visiems, Lietuva man atrodo labiau filosofiškesnė. Taip pat, kad žmonės čia yra šiek tiek laisvesni – galbūt ši laisvė sietina su tuo, kad lietuviai, kaip ir Rytų vokiečiai, ne taip ilgai šia laisve gali džiaugtis? Jaučiuosi suprantantis tai, kas vyksta Lietuvoje, ir suprastas čia kuriančių menininkų.
* * *
Jay Gardas (gimė 1984 m. Halėje, Vokietija) studijavo Leipcigo vizualiųjų menų akademijoje bei Halės menų ir dizaino universitete. Pastaruoju metu menininkas savo parodas pristatė Berlyne, Kopenhagoje ir Niujorke.
J. Gardas savo darbuose nuolat balansuoja tarp meno ir dizaino disciplinų, svarsto estetinės formos pamatų klausimus, tyrinėja jau tūkstančius metų gaminamus daiktus ir objektus.
Pastarąjį dešimtmetį J. Gardas nuolatos kuria skulptūras, daiktus ir objektus. Šių objektų formos primena kompiuterinės grafikos vektorinius principus.
Menininko kuriami objektai žaidžia su funkcija: mėgdžioja arba slepia ją. J.Gardas neprogramuoja, o tiesiog kuria pasaulį pjūklu, kampiniu šlifuokliu ir elektriniu suktuvu.
Parodą Jono Meko Vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius) aplankyti galima 2017 09 07–10 21. Renginys yra „Galerijų savaitgalio“ programos dalis.
Parodą remia Goethe‘s institutas Lietuvoje.
