Fotografijos – sluoksnis po sluoksnio – viena ant kitos, ir atsiveria kitokie vaizdai ir vaizdiniai. Iš susiliejusių spalvų gali atsirasti paveikslas „Naftos magnatas“, iš pirštine apmautos rankos – „Sraigė“, iš daugybės šaukštų – „Šaukštinis upėtakis“, iš batų – „Avinėlio tylėjimas“.
Kompiuterio pagalba fotografijos transformuojasi – tampa vaizdingais, netikėtais, net įžūliais tapybos darbais. Koks kelias vedė į šiuos ieškojimus ir atradimus? Apie tai D. Labutį kalbino Eltos korespondentė Laima Žemulienė.
– Ši paroda – tai 2015-ųjų ciklo „Sluoksniai“ tęsinys. Kodėl nusprendėte jį tęsti?
– Daryti parodą už savo pinigus – savižudybė. Bet atsirado rėmėjų, gavau salę. Tada ir tęsiau ciklą. Lietuvoje yra taip – kas gali darbus įpirkti, neperka, nenori meno, o kas norėtų – neturi už ką nusipirkti. Tad tenka suktis – kai atsiranda rėmėjas, kuri, dirbi. Atsiranda ir stimulas dirbti.
[[ge:lrytas:lrytas:2724706]]
– Paveikslų pavadinimai, kaip, pavyzdžiui, „Naftos magnatas“ – tiesiog iškalbingi. O kada fotografijos, kurias sluoksniuojate, darytos – po 2015-ųjų ar anksčiau?
– Didesnė dauguma – šiemet. Nufotografuoju vieną kitą faktūrą – kaupiu „medžiagą“ ateičiai. Tada sėdu prie kompiuterio ir tiesiog žaidžiu. Sudedi tris – keturis kadrus vieną ant kito, sukioji juos ir matai, kad visai gražiai pavyksta. Parodoje rodomi kūriniai iš tos „medžiagos“ padaryti šiemet.
Kartais pavadinimą sugalvoju sąmoningai, o kartais jis būna atsitiktinis – tuo momentu, tą sekundę atrandi paveikslą. Pavadinimas – labai svarbu. Jis įprasmina darbą.
– Visi darbai – labai modernūs. Nė vienoje fotografijoje nėra jūsų žmonos. O kažkada fotografams būdavo svarbiausia jų žmonos, mylimosios, mūzos – moters grožis.
– O kodėl ji turėtų būti? Užtat yra dukra – paveiksle „Madona“.
– Pirmąją parodą „Džiazo portretai“ surengėte Vilniaus „Arkos“ galerijoje 1996-aisiais. Per tą laiką jūsų kūryba labai pasikeitė – fotografijos tapo beveik tapyba.
– Tada pradėjau dirbti fotografu, o meninius kadrus gaudydavau džiazo koncertuose – taip atsirado tie „Džiazo portretai“.
2000 metais surengiau parodą „Jazz Emotion“ Helsinkyje, Suomijoje. Paskui sukūriau „Jazz My Life“. Pastaroji serija – labai didelė. 2006–2013 metais ji buvo eksponuota Lenkijoje, Ispanijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje. Tai buvo improvizacija, žaidimas, emocijos. Jau tada ieškodavau tam tikrų rakursų, kad tie kadrai būtų su judesiais. Man tai buvo įdomu. Tai nebuvo tradicinės džiazo muzikantų nuotraukos. Bet atėjo metas, kai to džiazo atsikandau.
– Kurią džiazo parodą buvo įdomiausia daryti?
-Ko gero, „Jazz My Life“. Joje – nuotraukos iš Lietuvoje vykusių džiazo festivalių – Birštono, „Mama Jazz“, „Vilnius Jazz“, „Kaunas Jazz“. Fotografuodavau tiktai tai, kas vyksta scenoje. Jokių užkulisių. Žiūrėdavau, kokie muzikantų judesiai, kaip sklinda šviesa. Šviesa, judesys, ekspresija – tai man buvo svarbiausia. Pamatai personažą ir prie jo prisiklijuoji. Tos fotografijos – absoliuti improvizacija.
[[ge:lrytas:lrytas:2724732]]
– Tai nebuvo konkretūs portretai – va, čia Vladimiras Tarasovas, o čia – Vytautas Labutis, jūsų brolis?
– Ne. Muzikantus ten nelabai atpažinsi.
– Vadinasi, „Jazz My Life“ ir buvo žingsnis į ciklą „Sluoksniai“?
– Ne. Turiu du darbus iš 1992-ųjų, kur primityviu būdu – rankomis, be kompiuterio – fotolaboratorijoje viena ant kitos uždėtos nuotraukos – tie sluoksniai. Tie darbai buvo eksponuoti. Taigi ciklas „Sluoksniai“ mintyse buvo nuo 1992-ųjų.
– O kas pastūmėjo fotografijas dėti vieną ant kitos – sluoksniuoti?
– Man tiesiog įdomus žaidimas. Neturiu teptuko, bet galiu nutapyti paveikslą kompiuterio pagalba.
– Labai didelis kontrastas tarp menų, kuriuos kuriate, ir darbo, kurį dirbate kasdien. Šis – labai tikslus, be nukrypimų. Tai – ne reportažas iš grybų šventės Varėnoje.
– Tai – fotožurnalistika, fotodokumentavimas. Atsiduri tam tikroje vietoje tam tikru metu ir dokumentuoji įvykius. Reportažą iš Prezidentūros nelabai padarysi, kai tau duoda minutę laiko.
– Niekada nekilo noras tapti laisvuoju menininku?
– Kaip čia pasakius? Jeigu pirktų darbus, tai labai norėčiau. Tačiau nėra perkančiųjų. Tad tenka užsiimti fotožurnalistika – turi kažkaip pragyventi.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
