Dalis ekspozicijos primena uostamiestyje dar gūdžiu sovietmečiu įkurtą Skulptūrų parką, kuris tapo unikaliu kultūros reiškiniu, bet įplieskė ir nemažai prieštaringų diskusijų.
Eksponatai grąžina į praeitį
Per parodos atidarymą žiūrovai pasveikino salėje išsirikiavusius Skulptūrų parko kūrėjus. Tuos pačius, kurie prieš keturiasdešimt metų, kupini jėgų ir energijos, suvažiavo į uostamiestį kurti dar neregėtos meno galerijos po atviru dangumi.
Septynias vasaras Smiltynėje vyko akmens simpoziumai - per tą laiką menininkai spėjo iškalti ir pastatyti apleistose senosiose kapinėse, kurios tuomet jau buvo virtusios varnų prieglauda ir klaikiu šabakštynu, 116 skulptūrų.
Istorinėje parodos dalyje dominuoja mažosios plastikos darbai iš įvairių muziejų fondų ir menininkų rinkinių. Daugelio kūrinių modeliai yra beveik tokie patys, kaip ir parko skulptūros. Įvairiais rakursaus žvelgiant į ekspoziciją, atsiveria pirmojo Lietuvoje ne chaotiškai, o tikslingai kurto skulptūrų parko formavimo principai, visas procesas ir istorija.
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus (MLIM) parengtoje ekspozicijoje - gipso, plastilino, vaško modeliai, simpoziumių dalyvių asmeniniai daiktai.
Žiūrovai smalsiai apžiūrinėja sovietinį radijo aparatą „Spidola 23-1“, dirbtinės odos sakvojažą, auksinį laikroduką „Čaika“, tuomečius skulptorių darbo įrankius, kitokiu to laikmečio reliktus.
Humoro jausmo nestokojantis klaipėdietis menininkas Vytautas Balsys muziejininkams perdavė išsaugotą savo skrybėlę, kuria jaunystėje dangstėsi nuo spiginančios saulės spindulių Smiltynėje kaldamas skulptūras.
Ekspoziciją papildo fotografijos, kuriose užfiksuoti simpoziumų vaizdai, parko videomontažas 3D formatu, skulptoriaus ir kinematografininko Juozo Ruzgo nufilmuota dabar jau unikali medžiaga, dokumentinis filmas apie pirmąjį granito simpoziumą „14 akmenų Neptūnui“.
Menininkai šių simpoziumų krikštatėviu pagrįstai vadina tuometį šviesaus atminimo Klaipėdos miesto vadovą Alfonsą Žalį - jam šovė į galvą mintis kurti skulptūrų parką. Vėliau įsiliejęs į Sąjūdį A.Žalys tapo Kovo 11-osios Akto signataru.
„Mažvydą“ nukišo kuo toliau
Parodoje eksponuojami ir nerealizuoti darbai bei projektai. Nors Smiltynėje tais laikais jau sklandė laisvės vėjo gūsiai, ideologiniai varžtai dar nebuvo atleisti – menininkai tebejautė sustabarėjusių komunizmo prievaizdų ranką.
Abstraktesnių formų skulptūros, apsidraudžiant nuo stagnatų, tais laikais vadintos dekoratyvinio meno kūriniais.
Spjovę į socrealizmo kanonus skulptoriai Vladas Urbonavičius ir Ksenija Jaroševaitė demonstratyviai išvyko iš paskutiniojo simpoziumo. Po tokio akibokšto sovietiniai funkcionieriai suglumo - neišdrįso šalinti iš parko jų ir dar vieno modernisto Mindaugo Navako jau įkurdintų kūrinių.
Nepasisekė tik klaipėdiečiui Algirdui Bosui, kurio darbas „Mažvydas“ bene geriausiai atspindi lūžio epochą ir tų laikų simpoziumų dvasią. Modernistinių formų kūrinį leidę pastatyti parko prieigose, komunistai vėliau persigalvojo - nugrūdo jį į mažiau matomą, senų medžių užgožtą kapinių laukymę.
Dabar A.Bosas reikalauja atstatyti ne vien tiktai istorinį teisingumą, bet ir jo, kaip kūrėjo monumentalisto, anais laikais šiurkščiai pamintas teises - grąžinti Mažvydo skulptūrą ten, kur ji stovėjo anksčiau, kai parko ekspozicija buvo atverta žmonėms.
Skulptūros – nacionalinė vertybė
Šimtametėse kapinėse ilsisi daugelio garsių klaipėdiečių palaikai. Ant senųjų kapų iškilę šiuolaikiškos plastikos kūriniai per keturiasdešimt metų sulaukė ir svaiginančių liaupsių, ir kontraversiškų vertinimų. skeptiškų čia palaidotų žmonių artimųjų žvilgsnių.
Galiausiai nutiko tai, kas anksčiau ar vėliau ir turėjo įvykti - sovietmečiu nušluotose kapinėse sutelktų skulptūrų rinkinys tapo savotiška etine problema, netgi socialiniu reiškiniu, aktualizuojančiu pakitusį visuomenės požiūrį į dabarties ir praeities vertybes.
Įsiplieskus diskusijoms, siūlyta iškeldinti ben jau kai kurias skulptūras, tačiau menininkai stojo piestu. Lietuvos dailininkų sąjunga (LDS) idėją naikinti, išsklaidyti, kaip nors keisti jau suformuotą ekspoziciją šalinant kūrinius iš memorialinių zonų vertina kaip naujo vandalizmo proveržį.
Prieš dvylika metų parko kūrinių priežiūra patikėta Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Istorikai ėmėsi nelengvos misijos - formuoti šios vietovės, kaip dviejų objektyviai susiklosčiusių ir vienodai reikšmingų tapatybių (senųjų kapinių ir modernių kūrinių) vienijimo procesą, užuot klaidžiojus tarp sąvokų ieškant atsakymo, į filosofinį klausimą, kas tai - "skulptūrų parkas kapinėse" ar "kapinės skulptūrų parke" ?
„Parko ekspozicija, tokia, kokią dabar ją matome, yra nacionalinė vertybė. Nesuvaldę amžinųjų griovimo instinktų, ir toliau suksimės kaip voverės uždarame rate - kursime ir vėl griausime be paliovos. Aplinka pasikeitusi, bet šiais laikais juk viską įmanoma tvarkyti taip, kad sunaikinta praeitis ir estetizuota dabartis draugiškai sugyventų“, - įsitikinęs klaipėdietis menotyrininkas Petras Šmitas.
Pristatomi virtualūs projektai
Savivaldybės užsakytame ir jau beveik parengtame parko tvarkymo projekte atsižvelgta į siūlymus iš dalies atkurti arba išryškinti kai kuriuos istorinių kapinių elementus, jų struktūrą, buvusius takus, pažymėti reikšmingesnes kapavietes neardant vientisos meno kūrinių ekspozicijos.
„Smiltynėje šurmuliavę simpoziumai atspindi lietuviškosios skulptūros raidą sovietmečio epochos pabaigoje. Sukaupta istorine medžiaga dalijamės su meno gerbėjais“, - kalbėjo MLIM direktoriaus pavaduotoja Sondra Simanaitienė - viena parodos „Mažoji plastika“ kuratorių.
Parodoje galima susipažinti ir su skaitmeniniu Skulptūrų parko pristatymo projektu, kuriame susisteminta informacija apie senąsias kapines ir visus čia esančius meno kūrinius. Projektui, kainavusiam apie 23 tūkst. eurų, didžiąją dalį lėšų skyrė Lietuvos kultūros taryba.
Įgyvendinant šį projektą, parengti 27 vaizdo reportažai su anglų, vokiečių, rusų kalbų subtitrais, sukurti Skulptūrų parko objektų vaizdai 3D formatu, skaitmeniniai žemėlapiai, taip pat ir virtualioji galerija su integruotais maršrutais turistams.
Mažosios plastikos įvairovė
Kita parodos dalis supažindina su Lietuvoje šiuo metu vyraujančiomis mažosios plastikos tendencijomis, kryptimis bei naujovėmis. Ko ne pusšimtis dailininkų, atstovaujančių skirtingoms kartoms bei mokykloms, pristato daugiau kaip 80 savo darbų.
KKKC erdvėse išdėstytos šiuolaikinės mažosios plastikos amplitudė plati – nuo tradicinių bronzos ir medžio formų darbų iki originalių eksperimentų su stiklu, emaliu, metalais, įvairiais buities rakandais, antikvarų senienomis, kitokiomis netradicinėmis žaliavomis.
Iš skirtingų medžiagų įvairiais būdais sukurtos skulptūros - įvairesnės, laisvesnių formų, perteikia netikėtus kūrėjų minties vingius ir emocijas. Žiūrovų santykis su mažąja plastika yra intymesnis, jie pamato ne tik idėjas, bet ir medžiagas, savitą autorių darbo techniką.
Išradingais darbais šįkart nudžiugino ir jaunieji menininkai. Ekspozicijos visuma atskleidžia plačią mažosios skulptūros sampratą, suteikia galimybių lyginti, gretinti, atsirinkti, net ir atmesti kai kuriuos vaizduotę šokiruojančius darbus.
„Sutelkti tiek kūrinių nebuvo lengva. Įgiję šiuolaikinio meno patirčių, savaip jas interpretuodami autoriai demonstruoja naujas raiškos galimybes“, - kalbėjo jau penktąją respublikinę parodą „Mažoji plastika“ kuruojantis LDS narys klaipėdietis Saulius Bertulis.
KKKC rūmuose Lietuvos menininkų paroda „Mažoji plastika“, skirta Klaipėdos skulptūrų parko 40-mečiui, veiks iki lapkričio 12 dienos
