Vokiečių meno istorikas E. Schmidtas (49 m.) nuo 2015 m. vadovauja Florencijoje (Italija) įsikūrusiai Uficių galerijai. Tai – vienas įžymiausių pasaulio muziejų, turintis tris Leonardo da Vinci kūrinius. Nuo 2019 m. E.Schmidtas taps Vienos (Austrija) meno istorijos muziejaus direktoriumi.
Pateikiame įdomiausias interviu su E.Schmidtu vietas.
– 450 mln. dolerių už Renesanso laikų paveikslą, kuris neaišku ar tikrai – kaip tvirtinama – Leonardo da Vinci. Ar dėl to nustebote?
– Ši suma – tai dalis meno rinkos plėtotės, kurią iš pradžių galima buvo stebėti devintame dešimtmetyje, po to – vėl nuo praėjusio dešimtmečio. Meno kūriniai parduodami už naujas rekordines kainas, kurios iki šiol šauna į neregėtą aukštį. Šios sumos atspindi ekonominius šiuolaikinės meno rinkos užkulisius – tiesiog vis daugiau atsiranda milijardierių.
[[ge:lrytas:lrytas:3765537]]
– Po aukciono nebuvo įvardinta pirkėjo pavardė. Bet ką manote apie šią kainų tendenciją?
– Mano nuomone, tai – teigiamas aspektas. Ilgą laiką rekordus mušė klasikiniai modernūs, o vėliau pokario meto paveikslai. Pavyzdžiui, Amerikos abstraktaus ekspresionizmo atstovų, kaip antai Jacksono Pollocko ar Marko Rothko.
Dabar kainų lyderiais tapo senųjų meistrų darbai. Ir šis pokytis – labai geras signalas visiems muziejams, saugojantiems senąjį meną. Juk ekonominis įvertinimas visada apibrėžia kultūrinį įvertinimą. Žinoma, įžvelgiu ir trūkumų.
– Kokių?
– Valstybiniai muziejai, taip pat ir mūsų, negali palaikyti tokių aukcionų. Kadangi tokio paveikslo pirkėjas jį padeda į seifą, jis atimamas iš visuomenės.
Valstybiniai muziejai taip pat laikosi savų įstatymų. Uficių galerija turi tris didžiuosius Leonardo da Vinci kūrinius, kurie, žinoma, niekada nepateks į meno rinką. Bet jų nebegalime ir išnuomoti kitiems muziejams. Pernelyg didelės būtų šių kūrinių kelionių išlaidos, nes į meno rinkos kainas orientuojasi ir draudimas. Šios būtų tokios aukštos, kad už jas galima įsigyti kitą paveislą.
– Dar iki aukciono kilo diskusijų dėl „Salvator Mundi“ autorystės – būta visokių versijų. Viena jų, kad paveikslą nutapė Leonardo da Vinci mokinys, o didysis meistras net neprisilietęs. Kodėl ši diskusija neatspindėjo kainos?
– Atspindėjo! Aukciono rengėjai parduoda tik galimybę, kad tokį paveikslą ateityje meno rinka pripažins originalu. Jei dabar būtų garantuota, kad visi specialistai laiko paveikslą neabejotinai didžiojo meistro kūriniu ar tai pagrįsta dokumentų šaltiniais, tuomet veikiausiai jo kaina būtų dar stipriau šoktelėjusi į viršų.
[[ge:lrytas:lrytas:3765536]]
– Dar didesnę sunku įsivaizduoti.
– Vis dėlto. Be to, reikia pridurti, kad paveikslas nėra geriausios būklės. Leonardo da Vinci kūriniai Luvre, Londono nacionalinėje, ir Uficių galerijose yra daug geresnės būklės. Be to, žinomi praeityje, jie suvaidino savo vaidmenį meno istorijoje. Tai – tam tikra prasme didelę įtaką turintys paveikslai. Žinoma, jų rinkos vertė teoriškai aukštesnė, nes jie neparduodami.
– „Salvator Mundi“ motyvas – Jėzus Išganytojas – krikščioniškas. Bet ar dabartinis pirkėjas dar domisi tuo, kas vaizduojama?
– Mūsų laikmečio bruožas tas, kad pateikiant rinkai krikščioniškos temos paveikslus, religija nėra svarbiausia. Šiuo atveju dėmesys kreipiamas į kitus aspektus.
– „Christie's“ dar iki aukciono atkreipė dėmesį į „Salvator Mundi“ panašumą su žymiausiu Leonardo da Vinci kūriniu ir pavadino jį „vyriškąja Mona Liza“.
– Ir galbūt neįprasta tai, kad šis siužetas dabar pasiekė rekordą, o ne gulinčios moters aktas.
Parengė Ona Kacėnaitė.
[[ge:lrytas:lrytas:492300]]
