Visame pasaulyje žinomas tiesiog kaip Stasys, jis yra pelnęs daugybę tarptautinių apdovanojimų. Tarp jų – pagrindines premijas prestižinėse parodose Barselonoje (Ispanija), Bratislavoje (Slovakija) ir Belgrade (Serbija), aukso medalius konkursuose Čikagoje ir Niujorke (JAV), Tojamoje (Japonija) ir Katovicuose (Lenkija).
Leidyklos „Lawrence King Publishing“ knygoje, apžvelgiančioje viso pasaulio knygų iliustracijų istoriją, Stasį Eidrigevičių galima rasti tarp 37-ių geriausių 9-ojo XX a. dešimtmečio dailininkų.
Ne mažiau įdomios kitos šio universalaus kūrėjo veiklos sritys – scenografija ir spektaklių režisūra, performansai, kaukių kūrimas ir fotografija. S.Eidrigevičius yra Lietuvos nacionalinės premijos laureatas ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, Vilniaus dailės akademijos garbės daktaras.
„Labai smagu, kad daugybė Lietuvos vaikų užaugo skaitydami mano iliustruotas knygeles, tarp jų ir prezidentė Dalia Grybauskaitė“, – atsakydamas į projekto „Aš myliu Lietuvą“ klausimus kalbėjo dailininkas.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote?
– Ten kur lygūs laukai: Mediniškių kaime – tarp Smilgių ir Rozalimo (Pakruojo valsčius). Dabar ten rugiai, miežiai pasėjami, tėvų sodybų – nė kvapo. Kai buvau šešerių metų, tėvai persikėlė į Lepšių kaimą prie pat Panevėžio. Mano poemoje „Giedanti gaidžio galva“ labai vaizdžiai aprašytos to meto nuotaikos, situacijos, daiktai, pastatai, augmenija, žvėreliai ir paukščiai.
– Smarkiausiai į atmintį įsirėžęs vaikystės prisiminimas?
– Tų prisiminimų – visa eilė. Aš ir mano sesės Apolonija ir Genutė laukdavome Kalėdų, eidavome i mišką eglutės ieškoti, po to ją puošdavome. Labai kukliai – žvakutės, saldainiukai, obuoliukai, kol šakelės nusvirdavo žemyn. Ir vos keletas žaisliukų.
Po to laukdavome mamos paruoštų skanėstų, aš padėdavau kai reikėdavo sumalti aguonas aguonų pienui. Ant stalo klojama truputi šieno ir dalinimasis plotkele (kalėdaičiu – Red.) – kažkas nepaprasto. Tokia ramybės nuotaika kaip Jean-François Millet paveiksle „Vakaro malda“.
– Smagiausia lietuviška šventė?
– Man gražiausia šventė – kai pavyksta darbas. Kitaip sakant, kai nutapytas kūrinys atneša džiaugsmą. Tuo džiaugsmu gali dalintis su kitais.
Artėjant Vasario 16-ajai kasmet gaunu iš Lietuvos Prezidentūros pakvietimą į naujų Nacionalinių Kultūros premijų įteikimo ceremoniją. Prieš eilę metų esu gavęs tokią premiją. Taigi tas pakvietimas man labai brangus. Tada perku bilietą, užsisakau viešbutį. Na ir atvykęs sutinku Prezidentūroje aibę meno žmonių – pažįstamų, senstelėjusių ir šiek tiek jaunųjų.
– Pati gražiausia jums Lietuvos vieta?
– Mamos gimtinė – Dubų kaimas. Kadaise ten buvo tarp aukštų medžių tokia kaimo gatvelė. Liko vienas pastatas – gryčia – ir mažos kapinaitės. Ant paminklinių plokščių – pavardės tokios gražios. Čia guli Kecioriai, Balčikoniai, Nekrošiai, Aleliūnai... Čia kažkas tikro, tokia esmė... Kita magiška vieta – Kryžių kalnas prie Šiaulių.
– Geriausias Lietuvos miestas?
– Vilnius. Čia prabėgo mano studijų metai. Šis miestas – unikalus. Aplankiau dešimtis pasaulio miestų, bet Vilnius turi savo grožį ir trauką. Kai einu gatvėmis, gatvelėmis – kažkaip gera. Jaučiuosi tada namie.
Kaunas, nes čia mokiausi 1964-68 metais. Tai pirmas miestas, kuriame atsiradau ištrūkęs iš kaimo. Toks gyvenimas savarankiškai.
– Mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Jonas Basanavičius. Kai einu J.Basanavičiaus gatve – būtent apie jį galvoju. Vytautas Landsbergis. Valdas Adamkus. Ne kartą švenčių proga pakviestas į Prezidento rūmus paspaudžiau jam ranka. Jis žiūrėdamas giedromis akimis vis klausdavo: „Ar jus vienas?“.
– Lietuvos asmenybė – menininkas, politikas ar kitas žmogus, su kuriuo norėtumėte papietauti ir nuoširdžiai pasikalbėti?
– Dalia Grybauskaitė. Man regis ji visur skuba, aš – taip pat. Taigi, būtų tokie pietus – „Du skubantys – dabar neskuba“.
2009 metais, kai Varšuvos sukilimo muziejuje veikė mano paroda, ją aplankė ką tik išrinkta prezidentė. Buvau savo parodos gidas, lietuviškai aiškinau darbų istorijas. Ji prisipažino, kad išaugo su mano iliustracijomis, kad jai jos patinka. Tada paklausiu, kokia jos nuomonė apie Stasio muziejaus įkūrimą. Ji atsakė: „Tai gal ne šiais metais“.
– Mėgstamiausia lietuviška daina?
– „Kada noriu – dainuoju, kada noriu – verkiu, nuo sunkiu darbelių neišsiliuosuoju“. Mano tėvo daina. Dabar mano.
Savo spektaklyje „Baltas briedis“, pastatytame 1993 metais, dainuoju dainą „Teka saulelė rytuose“, o prancūzų filme „Buzkashi“ (2009 m.) kitą – „Ar aš tau, sese, nesakiau“.
Japonijoje per Tarptautinės meno trienalės atidarymą 1994 metais manęs paprašė padainuoti lietuviškai. Publika – didelės meno žvaigždės, negalėjau atsakyti – uždainavau. Tą sykį lietuviškos dainos klausė ir garsioji performansų kūrėja Marina Abramovič.
– Mėgstamiausia lietuviška prekė, kurią mielai vežtumėte draugui lauktuvių?
– Maža lietuviška trispalvė.
– Skaniausias lietuviškas patiekalas?
– Baltas sūris su kmynais, kmynų arbata, grybai.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
1 – Tikėjimas. 2 – Meilė. 3 – Dievas. 4 – Tėvynė. 5 – Laisvė.
– Trys lietuviams būdingi charakterio bruožai?
– Geraširdiškumas, dosnumas, nuoširdumas.
– Mėgstamiausia lietuviška patarlė?
– „Ka pasėsi, tą ir pjausi“.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...?
– Nes čia gimiau, augau lietuviškai kalbant, lietuviškai dainuojant ir verkiant. Patyriau vargus ir džiaugsmus – rašydamas lietuviškai, mąstydamas lietuviškai. Nei minutės, nei valandos – be Lietuvos.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai ir lietuviams būsimo 100-mečio proga?
– Susiimti už rankų, eiti rateliu ir dainuoti: „Jurgeli, meistreli, mokyk savo vaikus“. Ir dar – daryti viską, ką gali, nešti savo autentišką trupinėlį, kad tarptautinėje erdvėje su nuostaba būtų sakoma – tai iš Lietuvos.
