Šio fotografo užfiksuoti 6–7 dešimtmečių vaizdai neliko nepastebėti ir legendinio smuikininko Gidono Kremerio, kuris pakvietė Antaną Sutkų rodyti savo fotografijas skambant XX amžiaus kompozitoriaus Mieczyslawo Weinbergo 24 preliudų ciklui, sukurtam panašiu metu kaip ir fotografijos.
Numatytas Gidono Kremerio koncertas, lydimas Antano Sutkaus fotografijų, vyks gruodžio 29 d. „Vaidilos“ teatre, kur taip pat jau yra atidaryta A.Sutkaus fotografijų paroda, veiksianti iki sausio 5 dienos. Siūlome pokalbį su fotomenininku A.Sutkumi.
– Kaip dabarties akivaizdoje matote praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečius? Ar jaučiate nostalgiją?
– Ar jaučiu nostalgiją? Tai yra mūsų istorijos dalis. Sunkūs tai buvo dešimtmečiai. Bet kaipgi nejausi nostalgijos savo jaunystei, pirmai meilei, gyvenimo, meno pažinimui?
Tada mes buvome labai alkani pažinti. Važiuodavome į Peterburgą, Maskvą, Minską žiūrėti spektaklių, parodų. Dabar tokių dalykų neįsivaizduoju. Taip pat knygų skaitymui, Paukštelio knygoms.
Atsimenu ir Pendereckio, Orffo muziką iš tų laikų, kai gaudavome plokšteles iš Berlyno. Tada Silbermanno vargonai ir Bachas, kurio plokštelių turėjau gal 10. Neišmečiau tų plokštelių – pajuokavau, kad jų laikas ateis, ir atėjo. Muzika tarp kitų menų tarsi Dievų kalba. Kiti menai yra tarsi daugiau buitiškame lygmenyje.
– Kaip Gidonas Kremeris pastebėjo jūsų darbus?
– Jo žmona Giedrė paskambino mano žmonai ir pasakė, kad Gidonas Kremeris domisi mano fotografijomis. Tuomet mano žmona atrinko nuotraukas, parodė man, ir, jas nuskenavę, nusiuntėme Gidonui Kremeriui.
Po kurio laiko susitikome abu ir pradėjome kartu atrinkinėti. Iš pradžių, ką dėsime, o po to – kurioje vietoje, kiek sekundžių. Stebėjausi Gidono profesionalumu fotografijoje, nė karto nebuvo taip, kad mūsų nuomonės išsiskirtų. Jei būdavo, kad norisi padaryti geriau, tai abiem to norėjosi.
– Kokias fotografijas atrinkote?
– Aš neskirstau savo fotografijų. Bus ir matytų, ir nematytų. Žinote, tai yra labai reliatyvu. Fotografijas rinkau iš visos savo kūrybos, jų bus apie 50.
– Kokius matote skirtumus tarp juodai baltos fotografijos ir spalvotos?
– Spalvota fotografija yra pažintinė, tačiau ten, kur vaizduojamos socialinės problemos, psichologinis portretas, vis dėlto, juodai balta, mano manymu, labiau tinka. Įsivaizduokite spalvotą Afrikoje badaujančių vaikų nuotrauką ar pabėgėlių nuotrauką.
Tos spalvos lyg ir gražios, geros, bet juk nuotrauka – tragiška. Juodai balta spalva skirta rimtesnei, problematiškesnei fotografijai. Be abejo, yra ir spalvotos fotografijos meistrų. Kai dariau Neringos, Lietuvos fotografijas, 7 metus dirbau tik su spalvota fotografija, o nespalvota buvo tarp kitko.
Po to – viskas atvirkščiai. Neseniai atradau tokį dalyką. Kai žiūri į fotografiją skambant muzikai, tai geriau pajunti muziką, nes fotografija tarsi „numuša“ sąmonėje turimą buitinį gyvenimo foną. Tuomet susikaupęs galvoji tik apie muzikos priėmimą.
– Kartais būna ir taip, jog klausytojai stengiasi atsiriboti nuo vaizdų, kad galbūt geriau girdėtų?
– Atsimenu, kai atsirado televizija, transliavo simfoninį koncertą. Žmonės sėdėjo prisidengę akis, kad susikauptų.
– Ar egzistuoja panašumų tarp dailininko ir fotografo?
– Panašumų turi visi kūrėjai. Užsikreti kokia nors idėja kaip bacila, persergi ja, kol padarai ir vėl lauki kitos. Nemanyčiau, kad yra didelis panašumas tarp šių menų. Fotografija yra viena, o klasikinė tapyba – visai kas kita, o ypač šiuolaikinė tapyba.
Skirtumas dar tas, kad fotografijai vos per 170 metų, o kiti menai skaičiuoja tūkstantmečius. Tačiau iš fotografijos išsivystė kinematografas, kuris dabar siaubia pasaulį lyg uraganas „Katrina“.
Dailinininkas gali savo galvoje prikaupti tūkstančius vaizdų, o fotografas – nieko negali. Jis turi tą vaizdą „įsidėti“ į aparatą ir negali to vaizdo „išsikviesti“ iš atminties. Toks yra fotografo darbas. Sakyčiau, mažiau aristokratiškas nei dailininko.
– Fotografija per pastaruosius 50 metų išgyveno daug pokyčių, ypač technikos atžvilgiu. Kaip jūs vertintumėte praėjusio amžiaus fotografijos ypatumus ir skaitmeninės?
– Dabar fotografija nėra labai vystoma, tai labiau šiuolaikinis menas. Mažiau intuicijos. Antoine’as de Saint-Exupéry yra pasakęs: „Mylėti reikia širdimi, ne akimis“, tai ir fotografuoti reikia širdimi, ne akimis. Būtent to dabar yra mažiau, nes šiuolaikinis menas madingesnis.
Man labai įdomus fotografas Gintautas Trimakas, Paryžiuje gyvenantys menininkai Svajonė ir Paulius Stanikai. Vertinu tai, kas turi išliekamąją vertę. Žinote, „šiuolaikinis“ – yra šiandien, o rytoj jau bus vakarykštis. Negali pasakyti, kas yra ateities menas. Nors galima fantazuoti, koks jis gali būti.
Praėjusio amžiaus fotografija pranašesnė buvo tuo, kad fotografui reikėdavo išlaukti tos lemiamos šimtosios sekundės dalies. O jeigu dar žiūrėtume sporto varžybas, tai ir tūkstantosios. Pajutęs kadrą, turi jau spausti mygtuką, nes kadras gali trukti ne ilgiau kaip sekundę, netgi trumpiau.
Dabartinė fotografija atleidžia asmenį nuo atsakomybės. Jis spaudžia daugybę kadrų ir galvoja: „Ai, vieną išsirinksiu.“ Dabar ir telefono aparatai turi gerą optiką.
Žinoma, būtų idealu, jei fotoaparatai būtų kuo mažesni, nereikėtų kelti prie akių, kad nenutrūktų kontaktas su žmogumi. Įsivaizduoju, jeigu turėčiau akiniuose kadrą, o aparatas būtų šalia, ir aš mirkčiodamas fotografuočiau. Aš svajojau apie tokius, bet niekas tokių nedarė, o jei darė, tai žvalgybininkams.
– Ar fotografas turi likti nepastebėtas?
– Negali likti nepastebėtas, kai ant tavęs kabo aparatas. Tik pats fotografavimas turėtų neatkreipti dėmesio. Kai fotografavau Jeaną-Paulį Sartre’ą, tris ar keturias paras važinėjau su juo po Lietuvą. Mes daug kalbėjomės apie literatūrą, mane daug kas domino.
Man buvo tik 26 metai ir Sartre’as su malonumu jaunam žmogui atsakinėjo į klausimus apie Europos, Amerikos literatūrą. Vėliau jis manęs paklausė: „Ką tu rašai, prozą ar poeziją?“ Atsakiau: „Nė meilės laiškų nerašau, aš – fotografas.“ Satre’as sušuko: „O, Jėzau! Aš gi neprisileidžiu fotografų, bet juk nevysiu tavęs paskutinę vakarienę.”
Sartre’as nepastebėjo, kad aš jį fotografuodavau. Mes labai intensyviai kalbėjomės. Pakeli, nuspaudi – nedaug čia reikia. Mano aparatas buvo labai kuklus, dabar net atrodytų kaip mėgėjiškas.
Žinoma, svarbu likti nepastebėtam. Kai esi pastebėtas, neturi įnešti diskomfoto kito žmogaus buvimui. Svarbiausia, kad žmogus nepasijustų blogai. Turi su juo bendrauti taip, kad jam būtų gera. Tuomet, retkarčiais nuspaudi.
– XX a. buvo menininkų, kurie teigė, esą triukšmas bus ateities muzika.
– Kai kas sako: „Ieškau žmogaus, su kuriuo galėčiau pakalbėti“, o aš sakau: „Ieškau žmogaus su kuriuo galėčiau patylėti.“ Manau, kad „patylėti“ yra aukštesnė buvimo forma nei „pakalbėti“. Tyla irgi yra labai svarbu, tyloje gimsta muzika.
